Tyra miško ir lietaus daina skamba erdvėje, skambumu krenta į minkštą pievos žolę. Upelis, juosiantis slėnį, teka, įsiklauso ramus, gyvas. Čia tuoj prasidės Žemės šventė. Palapinėje po stogeliu dainuojame, bendraujame, karpome vardų korteles, kitoje - suaugę ir vaikai kvapniu šienu kemša maišus sedėjimui, riša papuošimui simbolines skulptūras. Vandenėlis tyras iš dangaus maitina Žemę. Žmonės, susilieję su gamta, laimingi jame, ramūs. Nustoja lyti. Visą erdvę užlieja saulė, ryški, šilta. Tuoj prasidės šventę. Pajutę tai, renkasi žmonės, atvažiuoja svečiai. Skambiais plojimais, sustoję aplink šventės simbilį - saulę, slėnio vydury, plojame, susideriname, džiaugiamės, apsijungiame, pranešame apie šventės pradžią. Jungiamės už rankų, piname gijas, sukamės ir džiaugsmeliai - sukuriukai kyla. Kuriame skambesį, balsais išdainuojame. Šokyje išskleidžiame laisvę, harmoniją, gerumą, paprastumą. Mus vienija paprastumas, žmogiškumas, meilė. Tačiau gyvenime vis dar būna visaip. Apie tai, kaip atskirti būsenas, rinktis bitės sąmonę (darbštumą, dorybingą kelią), o ne musės (irzlios savanaudės) pasakoja Darius Ražauskas. Vasaros kinas kviečia pasisvečiuoti įvairių žmonių sodybose, tapti liūdininkais to stebuklo, kurį patiria žmonės išėję gyventi į gamtą. Ryto saulę pasveikiname giesme, mankšta pažądiname kūno ląsteles ir einame susėsti bendrauti į ratus pasirinktoje Žemėje - Giminės, Kūrybos, Džiaugsmo, Meilės, Laisvos tyros eko Žemės ar Sveikos Žemės erdvėse. Dalinamės patirtimi, atradimais, suvokimais, tuo, kas vertinga, džiugu, kas suteikia gyvybės, gražina į sąvastį, į namus ir padeda pasitikti savus. Lietučiui užlyjus, pietaujame po stogeliu - mat žmonių susėdimas šalia, bendravimas, apsijungimas svarbus šioje šventėje. Apsijungę galėsime labiau jausti vieni kitus, pastiprinti, veikti kartu, suprasti ir palaikyti, padėti įgyvendinti šviesias svajones. Šventės metu vaikai piešė dovanas Žemei, vyresni berniukai mokėsi drožti iš medžio gyvybės gėlelę - tradicinės lietuvių kultūros simbolį. Kiti žaidė saulės spinduliuose sukdami Poi - spalvotus kaspinėlius, ir kitus gatvės cirko žaidimus. Muiluotomis rankytėmis vėlėme vilną, tapėme spalvomis ant šilko, mokėmės groti kanklėmis. Daug gražių temų prasisuko šventės saulės rate: apie sveikatą, apie namus, apie šeimą, apie vaikus, apie sodą ir daržus, apie meilę, gyvenimo tikslus, apie Rojų aplink mus - kaip sukurti, apie augalus, apie sąmonę ir gyvenimo kelią, apie kūryba ir antrą puselę, apie brangią Žemelę. Ratas sukosi smagus, visi suradome draugus, bendraminčius iš esmės, iš pačios šviesos giesmės. Gongų garsas erdvėje sklido, žądino mane atsigręžti į save, paklausyt, kas širdyje, susilieti su būtim ir atgimti vėl savim. Na, o šventės užbaigimui pasodinom kedriukus. Juos mažučius pavadinom - kvies energiją, augins. Meilės ir Gyvybės kedras, kiti - Džiaugsmo ir Šviesos. Prašė kartais aplankyti - atvažiuokite pas juos. Žądinom, auginom meilę, kvietėm laimę dainomis, kūrėme pasaulį šviesų, kad atgimtu Jis mumis. Žemėn su šviesa atėjom, šviesą neškim savyje. Laimės ir gerumo slėnį atverkim širdyje. Ir svečius į jį priimkim, kad pataptų savi. Dosniai aukim ir dalinkim šviesą atpažindami. Su meile, laime ir dziaugsmu, Nadezda |