Sveiki gyvi :) Siandien dar viena dziugi gruodzio diena :) Ir dziugi ne tik todel, kad saulute taip nuosirdziai sildo, bet ir del daugelio, daugelio kitu priezasciu, kuriu del vietos stokos cia nevardinsiu :) Bet viena is ju butinai turiu pamineti. Juk siandiena musu tinklapiui, o tai reiskia mums visiems, straipsni atsiunte Jonas Kacerauskas is Vilniaus rajone besikuriancios Voskoniu gyvenvietes. Belieka tinklapio vardu padekoti autoriui uz grazias mintis ir paskatinti ji toliau siusti savo mintis i tinklapi. Jeigu vis gi idomu apie ka parase Jonas, skaitykite toliau:
SIUKSLYNU VAIKAI
Ieskodami isejimo is dvasinio sastingio, su zmona ir dviem mazais vaikuciais atsidureme jaukiame gamtos prieglobstyje. Butent cia kur kas ramesnis ir sveikesnis gyvenimo budas salygojo stabilesne savijauta, atsirado laiko tikriems pamastymams, kai atsakymus i daugeliui rupimus klausimus diktuoja neskubantis laikas, o salygotas protas ir siaurutis ego po truputi uzleidzia vieta bundanciai samonei ir gilejanciai intuicijai.
Mintys apie ne visai tinkama, o gal ir netinkama musu jaunosios kartos auklejima mane uzklumpa jau ne pirma syki. Kitados straipsnis turejo skambeti “Ar tikrai “Vaikai – musu ateitis”?”. Juk visa istorija, pradedant Senuoju Testamentu, mums byloja apie nesibaigiancius karus, zudynes, seksualinius nukrypimus ir kitus panasius, atrodytu, niekieno netrokstamus dalykus. Ir taip niekas is esmes nesikeicia, tik prie viso to pridekime vis labiau tersiama ora ir vandeni, chemiskai bei genetiskai apdorojama maista, narkotikus ir pan.
Tukstanciu metu patirtis parode, kad mes nesukuriame vaikams musu visu trokstamos ateities. Ismesti i bala, kurioje skestame patys, skesta ir jie. Siandiena tik aklas nepastebi bedugnes, prie kurios krasto jau senokai buriuojasi musu “civilizuota” visuomene. Taciau situacijos regimas aiskumas ne visiems aiskus del nenoro matyti, del galimo skausmo ar kokios kitos baimes. Taciau skausma teks nugaleti, akis teks atmerkti ir teks surasti jegu pakeisti gyvenimo buda, pasikeisti patiems ir isvalyti taip ilgai tersiama kuna ir siela ir, aisku, musu mylima zemele.
Tai kodel gi musu vaikuciai skesta drauge su mumis?
Susilauke vaikuciu, greiciausiai daugelis jaunu teveliu bega pirkti knygeliu, kuriose butu parasyta, ka su vaiku reikia daryti, kai jam dar tik vienas menuo, paskui sueina du menesiai..., kuriose valandomis viskas suskirstyta, siulomas konkretus mitybos rezimas ir pan. Ir darome tai nuosirdziai noredami musu vaikams tik visko geriausio, kad laimingi gyvenime butu. Bet ar daug laimingu zmoniu regime aplinkui? Prisimenu parduotuve po darbo dienos. Susirupine, pavarge, pikti, pilki veidai aplinkui. Nedaug laimingu, o priezastys tos pacios: tai pinigu nepakanka, tai nesutarimai seimoje ar darbe, tai ligos kamuoja. Bet vis tikimes, kad musu vaikai isvengs siu nemalonumu. Taciau ar tai imanoma, jei nedvejodami ispraudziame juos i ta pacia sistema, pagal kuria patys buvome auklejami. Ar nera desninga, kad norime savo vaikus matyti laimingus, o jie uzauga ir pasidaro tokie kaip visi – nelabai laimingi?
Siai problemai spresti daugelis specialistu nuosirdziai kuria ivairias auklejimo sistemas, pateikdami isankstinius patarimus. Taciau pazvelkime i dieviska gamtos pasauli, kur auga medziai, zoles ir geles. Ar pajegtume suplanuoti dienas ir valandas, kada juos palaistyti? Juk nelaistysim geliu tada, kai lyja lietus, nors kazkoks “ismincius” is anksto paskyre tam diena ir valanda? Ir tai demesio vertas palyginimas. Viena ar kita sistema ir bus tik sistema, kuriai terupi pajungti zmogu sau nuo pat mazens, pamirstant sirdies ir sielos reikalus. Juk akivaizdu, kad bet kurios sistemos tikslas – mus nuo Dievo atitverti ir isugdyti sau patogu zmogu, toki kaip visi. Kiekviena sistema, noredama issilaikyti (islikti) stengiasi, kad visi trokstu to paties, todel suniveliuoja, palauzdama individus, pavercia juos besieliais vergais. Ir uzgozti sistemos nepajegia musu mazyliai atsiskleisti visu savo grazumu.
Idomu, kiek gi mes patys pamename is savo ankstyvos vaikystes? As – apgailetinai mazai. Nors gal taip ir turi buti, kazkam teigiant, kad vaikas pajegus ivykius prisiminti tik nuo triju ar keturiu metuku. Bet as tuo netikiu, nes pamenu tevu apsilankyma, kai gulejau “supanciotas” (suvystytas) drauge su kitais “beteisiais” kudikiu palatoje. Tai ar ne atmintis jausmus saugodama istrina tuscius, ne esminius dalykus, beviltiskumo akimirkas. Ar tikrai noretume prisiminti, kaip dar budami mazi lovyteje bejegiskai gulejome, kietai suvystyti, lyg surakinti, kai suaugusieji sypsodamiesi uz mus sprende, kada ir ka mums valgyti, kada miegoti...
O vos tik paugeje pamatome aplink save daugybe daiktu – besieliu, nebyliu, o ir liesti ju negalima. Tik kai kuriuos. Ir tekdavo mums susitaikius stengtis suvokti, kokia cia ”tobulybe” tas isrinktas zaisliukas – barskaliukas. Ir nerasdavome tame absurdiskame primityve to, ko ir nebuvo jame. Ir teko pirma syki pasiduoti ir jau tuomet nuspresti, kad nieko neimanoma pakeisti. O vaikysteje patirta prievarta visa likusi gyvenima mus lydi siekdama atzalose mus isikunyti. Ir tevais tape, negalvodami eilinei sistemai juos atiduodame, prievarta pripazine – veliau ir pries savo vaikus ja naudojam.
Tai kurgi iseitis?
O gal pakaktu viso labo tik jiems, musu vaikuciams, nekliudyti ir mintyse matyti juos tokius, kokius Dievas norejo juos matyti*. O juk kokios svarbios yra tevu kuriamos mintys apie vaikus. Pasistenkite ir Jus prisiminti save galvojanti vaikui bunant salia – apie ka mastete? Ar ne apie karjera, pinigus, apie nauja niekuti: ruba, automobili, o gal pykote ant kazko, vargino mintys apie banko paskola, “lovos reikalus” ir pan. Patyres tevas zino: nuo vaiku nieko nepaslepsi. Vaikas “nuskanuos” musu busena, jusu mintis ir formuosis jums to nesuvokiant priklausomai nuo jusu busenos bei minciu kokybes.
O ko gi vaikui nereiketu kliudyti ir kaip su vaiku elgtis tinkamai? Ko gero pirmasis zingsnis yra savo asmeninio suvokimo apie vaikus pletimas. Siandiena pradeda vyrauti poziuris, kad musu vaikai yra dangiskos butybes, kaip kad tiksliai apraso Kahlilis Dzibranas “Pranase”: “Jusu vaikai nera jusu. Jie atejo per jus, bet ne is jusu. Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jus galite stengtis panaseti i juos, bet nesistenkite juos padaryti panasius i save.”.
Iki musu laiku ateina ir zilos senoves ismintis, teigianti, kad labai svarbu nenutraukti kudikio mastymo proceso, tai daryti neleistina. Jei mazylis pievoje ziurineja vabaliuka ar gelyte, kazka masto, butina stengtis jo neblaskyti, o bendrauti pradeti tik tuomet, kai vaikas pats atkreips demesi ir panores bendrauti. Vaiko augime ypatinga vaidmeni turi vaidinti gamta. Geriausia, kad ji taptu neatsiejama vaiko kudikystes ir jo vaikystes dalimi. Kazka ziurinedamas zoleje vaikas susipazins ne tik su vabaleliais, bet ir su visu pasauliu. Juk net paprasciausias vabalelis yra zymiai tobulesnis nei bet kuris zmogaus ranku padarytas mechanizmas, kur kas tobulesnis nei koks konstruktorius. Todel vaikas, turintis galimybe bendrauti su tobulomis gyvomis esybemis, pats darosi tobulesnis nei bendraudamas su bedvasiais, primityviais daiktais. Kiekviena zolyte ar vabalelis yra susije ir su visa aplinka, todel jie vaikui padeda suvokti tiek visatos esme, tiek ir savo vieta visatoje bei savo paskirti sioje zemeje. Ir mums, teveliams, atpuola didziulis rupestis pasakoti vaikams zmoniskojo gyvenimo prasme, patiems jos taip ir nesuvokus.
O stai visokie dirbtinai sukurti daiktai – zaisliukai – neturi tokio rysio su visu gyvuoju pasauliu, todel ir neteisingai paskirsto vertybiu prioritetus vaiko galvuteje. Ir mes tevai, taip troksdami laimes savo vaikams, ja is ju patys ir atimame. Pamirse kelia i laime, prievarta pries vaikus vartojame.
Tai ar pajegus, mes teveliai, apsaugoti vaikus nuo baimes ir prievartos? Ar pajegus mes, dar kazkuriai sistemai tarnaujantys, vaikams padovanoti vienintele tikra ir taip trokstama dovana – savo nuosirdu demesi? O kaip jie laukia sio demesio is musu, prievarta ismainyto i milijonus niekam tikusiu “zaisliuku”, kuriu vienintele paskirtis – jau kita akimirka atsidurti savartyne. Taip ir gyvena musu vargsai “siukslynu” vaikuciai, laukiantys nesulaukiantys, kada gi sustos kazkur vis aklai lekiantys ju mylimi teveliai!!!
Jonas Kacerauskas “...kurkime roju zemeje.”
P.S. visiskai man naujas poziuris vaiku auklejimo tematika rastas V. Megre knygoje “Meiles erdve”. Aciu jam uz mintis pamastymams.
*nekliudyti, nereiskia atiduoti, pavyzdziui, vaikus i darzelius ir taip nusitolinti nuo teviskos (dieviskos) pareigos. Apie minciu ir zodziu galia galima paskaityti V.Sinelnikov “Tainstvenaja sila slova. Formula liubvi” arba Masaru Emoto darbus. |