„Šeimininkė“ 2003 m. lapkričio 26 d. Nr. 47 (609)

Sibiro kedrų skambėjimas girdisi ir Lietuvoje

Išėjo žmogus į savo kiemą ir pamatė prie obels nusidriekusią ilgą eilę.
„Ką veikiate mano sode?“ - paklausė žmogus.
„Aš skinu obuolius“, - atsakė pirmasis iš eilės.
„Aš juos kraunu, aš vežu, aš sandėliuoju, aš prižiūriu, aš pardavinėju“, - vardijo likusieji.
„O iš kur man gauti obuolių?“ - paklausė nustebęs žmogus, stovintis eilėje paskutinis.
„Nusipirk! - patarė susirinkusieji.

- Eik pas kaimyną skinti kriaušių, užsidirbk pinigų ir nusipirk obuolių“.
Štai taip vaizdžiai ir trumpai galima iliustruoti žmonių tarpusavio santykius,
susiformavusius per šimtus ir tūkstančius metų.

Mano pašnekovai kauniečiai Virginijus MOCKUS ir Mindaugas LIČKUS linkę obuolį nusiskinti savo rankomis ir yra įsitikinę, kad metas pradėti gyventi kiek kitaip. Kad žmogus yra sukurtas ne tik kasdieniam, visą jo laiką pasiglemžiančiam darbui. Jis gimsta siekdamas pažinti save ir jį supantį pasaulį, jo tikslas - tobulėti ir būti laimingam, padaryti laimingus savo artimus žmones. Pagaliau jis sukurtas nusiskinti ir suvalgyti obuolį, neliestą dešimties svetimų rankų.

Bet tai didžiajai žmonijos daliai esą įmanoma tik sugrįžus atgal į gamtą ir pradėjus gyventi kuo natūraliau, savo Giminės sodybose. Taip mąstyti mano pašnekovus, dar visai jaunus žmones, paskatino Vladimiro Megre parašytos knygos kurios gimė susitikus su Rusijos atsiskyrėle Anastasija. Bet apie viską iš eilės.

Verslininkas, tapęs rašytoju

Atsiskyrėlę Anastasiją verslininkas Vladimiras Megre sutiko keliaudamas laivų karavanu Sibiro platybėmis. Jiedu bendravo tik kelias dienas, bet moters mintys ir idėjos iš esmės pakeitė verslininko požiūrį į save ir savo gyvenimą. Netikėtai sau pačiam iš verslininko jis tapo rašytoju, šiandien jau parašiusiu net septynias knygas apie susitikimus su Anastasija bei jos monologus.

Knygose jis paprastai ir be savo išmonės pasakojo tiesas, girdėtas iš moters lūpų, kurios ji pakerėjo. Mano pašnekovai sakė, kad perpasakoti knygas labai sudėtinga. Jose daug puikių idėjų ir minčių, tačiau vyraujanti idėja, kad žmogus harmoningai jaustis ir gyventi gali tik natūralioje gamtoje, subalansuotoje aplinkoje.

Taigi ne mieste. Tačiau, kaip vėliau įsitikinsime, ir ne įprastinėje šiandienos sodyboje, apsuptoje sodo ir daržo lysvių. Knygose nėra didaktikos ar nuomonės primetimo. Jose skelbiamos mintys -tarsi idėjos, jomis gali pasinaudoti tie, kuriuos domina nauja, o veikiau labai sena gyvenimo filosofija.

Skambantys kedrai

Šios idėjos plinta po pasaulį, todėl natūralu, kad pasiekė ir Lietuvą. Žmonės, skaitę V.Megre knygas, pamažu pradėjo ieškoti bendraminčių, kad galėtų pasidalyti naujomis mintimis ir keistis požiūriais.

Taip didžiuosiuose Lietuvos miestuose pradėjo burtis vienminčių klubai. Šiandien V.Megre knygų skaitytojų klubai jau veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir net mažesniuose Lietuvos miestuose. Į juos renkasi gana jauni, įvairių profesijų žmonės.

Mano pašnekovai - pirmojo klubo Lietuvoje, susibūrusio Kaune, „Skambantys kedrai“ nariai. Pradėję nuo paprasčiausio bendravimo, kartu leidžiamo laisvalaikio, medelių sodinimo, bandymų kurti eiles, piešti, fotografuoti, šiandien jie planuoja jau kiek didesnius darbus.

Jie svajoja gyventi civilizuotesnėmis sąlygomis, ne tik kūnui, bet ir dvasios ramybei. Tai yra kurti ekologines sodybas, kurios jungtųsi į gyvenvietes. Rusijoje jau galima rasti bendruomenių, kuriose gyvena per 150 šeimų. Lietuvoje būtų idealu, jei tokios bendruomenės jungtų bent 50 šeimų.

Kiekvienai sodybai - hektaras žemės

Lietuvoje jau seniai kuriasi ekologiniai ūkiai, žmonės perka sodybas paežerėse arba šeimininkauja savo šešių arų soduose. Kuo skiriasi nuo jų ekologinės sodybos, siūlomos Anastasijos? Mano pašnekovai sakė, jog pirmiausia skiriasi tuo, kad pagal jų supratimą, kiekvienai sodybai turėtų būti skiriama ne mažiau kaip po hektarą žemės. Tačiau jų tikslas toli gražu nėra sukasti lysves ir pasodinti sodą. Visa sodybos žemė pirmiausiai turi būti apsodinta medžiais ir krūmais, o bent pusė jos ploto - mišku.

Po daugelio metų suaugę medžiai bus ne tik natūrali tvora, bet ir pritrauks daug paukščių, kitų gyvūnų. Be to, jie padės atkurti natūralią gamtos aplinką, sureguliuos dirvožemio balansą ir sukurs terpę natūraliai augmenijai. Pašnekovai nesiruošia rudenį grėbstyti ir lapų - tiesiog viskas natūralu, lyg pačioje gamtoje. O tada jau galima tikėtis ir natūralių laukinių uogų, ir vaiskrūmių, ir net vaismedžių.

Specialiai sodinamų daržovių ir vaisių sodinukus bei sėklas reikia atrinkti stiprias ir sveikas, kad jos galėtų sėkmingai ir natūraliai kovoti su piktžolėmis pačios, žmogui padedant tik minimaliai. Mat piktžolės ir visi kiti augalai, anot mano pašnekovų, reguliuoja natūralų dirvožemio balansą, neleidžia jam išsigimti. Be to, žolėse augančių daržovių nereikia laistyti tiek, kiek išravėtų. Man suabejojus taip auginamų daržovių derliumi, Virgis ir Mindaugas sakė, kad abejones gali išsklaidyti tik perskaitytos knygos. Mat jose viskas išaiškinta labai argumentuotai ir pagrįstai, bet tai sunku trumpai perteikti.

Vis dėto jie garantavo, kad piktžolės - ne pats didžiausias derliaus priešas, o trąšos - ne geriausias bičiulis. „Ir kodėl tuomet tarp vienų ir be kitų puikiai dera miško uogos?“ - klausė. Klubiečių gretose yra ir agronomų, kurie, perskaitę V.Megre knygas, pritaria parašytoms idėjoms, kartu tarsi paneigdami oficialius savo mokslus.
Be to, ekologinių sodybų kūrėjai, priešingai nei vartotojiškasis pasaulis, nėra suinteresuoti dideliais derliais ir tokios kokybės vaisiais ar daržovėmis, kokius perkame dabar.

Jiems daug labiau rūpi energinė maisto galia. O energijos natūraliai užaugintas kiek pasiraukšlėjęs obuoliukas turi daug daugiau, nei sunkiai išvestos veislės blizgantis ar dar blogiau, modifikuotas negendantis, nepūvantis obuolys. Natūralus maistas - energiškai stipri mintis, galinti svajonę paversti realybe.

Nuo ekologinės žemdirbystės šie V.Megre knygų skaitytojai taip pat skiriasi, nes nėra nusiteikę dirbti tiek, kiek minėtų ūkių kūrėjai. Jie įsitikinę, kad gamta daug galingesnė, nei yra manoma, ir daug geriau gali viską susireguliuoti, belieka tik iš anksto viską apgalvoti ir tinkamai pasodinti.

Atgal į gamtą!

Juokais paklausiau, ar tik jie nėra tinginio filosofijos propaguotojai. „O kas iš tiesų sakė, kad turėtume nuo ryto iki nakties plėšytis dirbdami ar ardami žemę? Žmogui tam ir duotas protas, kad jis rastų laiko apmąstymams, mokslui, tobulėti, dvasiškai augti. Tuo tarpu mes pasukome uždarbiavimo keliu ir tapome save naikinančia vartotojų visuomene“, - šypsodamasis aiškino Virginijus. Jis pripažino, kad perskaitytos V.Megre knygos pakeitė jo gyvenimą.

Atsirado naujas požiūris, ne vartotojiškos svajonės, pradėjo kurti eiles. Jau septyneri metai, kaip Virgis nevalgo mėsos. Mindaugui ši filosofija padėjo išspręsti sveikatos problemas, rasti naujo gyvenimo prasmę. „Tiesiog pradėjome į viską žvelgti daug paprasčiau, lengviau, pradėjome svajoti, ir tos svajonės netikėtai išsipildo“, - apibendrino pašnekovai.
Virginijus ir Mindaugas sakė, kad po truputį jie stumiasi ir didžiausios savo svajonės link.

Mindaugas jau žino, kur turės žemės, Virgis vis dar renkasi vietą. Nori, kad būtų prie vandens, o aplink Kauną sunku tai rasti. Jų bičiuliai Vilniaus rajone jau nusipirko žemės ir ruošiasi kurti gyvenvietę. Gyventi smagiau, kai aplinkui bendraminčiai ir kai nereikia lygiuotis į kaimyną, uoliai grėbstantį lapus ir ravintį daržus.

Pašnekovai patikino, kad nepropaguoja atsiskyrėlių filosofijos ir viską metę neketina apsigyventi viduryje laukų per vieną dieną. Jie sakė, kad viską daryti reikia pamažu. Pagaliau ir namui, ir sodinukams reikia pinigų, juos reikia uždirbti tiesiog įprastu būdu. Tačiau jie norėtų susigrąžinti tai, kas kažkada buvo prarasta, ir palikti savo vaikams. Jei prieš kelis dešimtmečius visi kėlėsi į miestus, dabar atėjo natūralus metas atvirkštiniam procesui - grįžti. Ir tai jau prasidėję.

Grįžimo į gamtą pradžia Virginijus ir Mindaugas yra linkę, laikyti kolektyvinius sodus, į kuriuos pamažu sugrįžo į miestus atsikraustę, o po to ir vėl pasiilgę gamtos kaimiečiai. Tačiau 6 arai - per mažas plotas kurti natūralias gamtos saleles. Arčiau Anastasijos šalininkų tie, kurie perka sodybas, tačiau ir jie nelinkę sieti su jomis viso savo gyvenimo. Atvažiuoja tik pailsėti. Tuo tarpu visi Anastasijos bendraminčiai svajoja pastatyti gyvenamąjį namą, sukurti aplinkui kiek artimesnę gamtai aplinką ir ilgainiui persikelti čia gyventi nuolat. Jie nori, kad jų vaikai vėl turėtų tėviškes, savo šaknis, kad kartu gyventi galėtų kelios kartos. Jie nori tapti savo Giminės sodybų įkūrėjais.

Tik pradžia

Sunku? Įmanoma! Pašnekovai sakė suvokiantys, kad tokios idėjos virsti realybe gali tik per dešimtis ir šimtus metų, tačiau kažkam reikia padaryti pradžią. O kad tai perspektyvu, rodo visas šiandienos visuomenės gyvenimas. Žmonės pavargo nuo įtampos, tempo, didmiesčių ir išbalansuoto gyvenimo.

Vis populiaresni darosi natūralūs gydymo metodai, vis daugiau žmonių poilsio ir atgaivos ieško užmiesčiuose, gamtoje, kurioje geriausiai pailsima ir atsipalaiduojama. Natūralūs miškai, paupiai, paežerės turi paklausą ir kaip prekės. Tik toli gražu ne visi besiilsintieji gamtoje žino ar pripažįsta Anastasijos idėjas. Joms tiesiog reikia subręsti arba rasti laiko įsigilinti.

O priimti ar ne, jau kiekvieno reikalas. Primesti jas per prievartą nesiekia nei Sibiro atsiskyrėlė Anastasija, nei ją išgarsinęs Vladimiras Megre, nei pirmieji jos knygų skaitytojai Lietuvoje, pradėję į gyvenimą žvelgti daug pozityviau nei iki šiol ir to linkintys kitiems.

Rasa ŽEMAITIENĖ