apie mus:   televizija   spauda / internetas Straipsnis DELFI.lt Straipsnis "Respublikos" priede   radijo laidos

Straipsnis iš žurnalo „JI“ - Patirtis

Tai ne muzikos kūrinio ir ne nacionalinio parko pavadinimas. O klubo, kurį įsteigė jauni žmonės, nusprendę kurti unikalią ekologišką gyvenvietę. Trokštantys atitrūkti nuo civilizacijos, gyventi ypač gražiai ir draugiškai.

„Skambantys Kedrai“

Skamba kaip pasaka. Idėjos propaguotojai sako, kad jiems atsibodo gyventi miestuose, kur stinga augmenijos, žalumos. Atsibodo atšalę žmonių santykiai, susvetimėjimas. Užtat ir nutarė pagerinti savo gyvenimą, apgaubti jį žaluma ir meile vienas kitam bei aplinkai. Apie unikalią idėją steigti ekologines gyvenvietes pasakoja klubo vienas įkūrėjų Mindaugas bei narys reiki meistras Virgis. „Kilo noras gyventi kitaip: name su sodu, o ne ankštame daugiabutyje. Mieste įsigyti nuosavą valdą labai brangu, tad nutarėme ieškoti laisvų žemės plotų užmiestyje, šalia gražių vandens telkinių: upių, ežerų. Iš pradžių apžiūrėjome žemę 40 km nuo miesto, o dabar - 70 km. Svarbu, kad jos būtų pakankamai - mums reikia bent 50 ha, o idealiu atveju 150. Bet kur tiek Lietuvoje gauti - čia ne Rusijos platybės.“

Kiekvienam po hektarą

„Kiekvienam žmogui turėtų tekti po vieną hektarą. Tik tokiame plote augmenija gali natūraliai atsinaujinti, nebūtina nei tręšti, nei ravėti. Sumaniai ūkininkaujant, derinant augalus, nereikės daug triūsti sode ar darže, pakaks laiko grožėtis gamta. Įsivaizduokite - turite savo namą, išeinate į lauką basas, įkvepiate gryno oro... Nesigirdi automobilių triukšmo... Argi daugelis to nenorėtų?

Du trečdalius kiekvieno sklypo užimtų miškas ar kedrų giraitė. Tvora aplink namą būtų iš medžių: kedrų, lazdynų ir obelų, krūmokšnių. Kad galėtum ne tik gėrėtis, bet ir nusiskinti riešutą ar kitokį medžio vaisių ir suvalgyti. Sklypuose augs ne tik morkos ir kopūstai, bet ir mėlynės, avietės, bruknės... “

Trumpai tariant, abu tvirtina nieko fenomenalaus nedarą - ir

dabar turtingesni žmonės perka žemės prie gražių ežerų ir statosi namus, daugelis keliasi į kolektyvinius sodus. „Žmogus, dirbdamas žemę, ją pamilsta, tampa dvasingesnis. Atsiskleidžia kūrybinės galios, atsiranda noras tobulėti dvasiškai. Santykiai tampa nuoširdesni... Kitiems gali atrodyti keista, jog į bendruomenę buriasi visiškai svetimi žmonės. Bet svetimi labai greitai virsta savais.“

Taikoje su visais

Žinoma, jie nesako, kad jų bendruomenėje viskas bus labai tobula, niekas nesipyks, tačiau bet kuriuo atveju žmogus gamtoje būna ir energingesnis, ir sveikesnis. „Ligos puola, mintys tampa niūresnės, nes stinga gyvybinės energijos,“ -aiškina Virgis.

„Persikėlę į gamtą, neatsisakytume skalbimo mašinų, televizorių ar kompiuterių. Galbūt vieni statysis paprastas rąstines bakūžes, o kiti - modernius namus. Tai kiekvieno asmeninis reikalas, - tikina Virgis ir Mindaugas. - Svarbiausia, kad žmogus norėtų gyventi taikoje su savimi, gamta ir aplinkiniais.“

Kiekvienas galėtų įsigyti sklypelį ir pasistatyti namelį ant ežero kranto, bet jie kuria bendruomenę tam, kad būtų saugiau ir smagiau gyventi.

Anastasijos idėja

Ne vienam turbūt kiltų klausimas, kas įkvėpė, paskatino kurti kitokį gyvenimą. Abu sako, jog mintis apie gražesnę, tobulesnę būtį kyla perskaičius Vladimiro Megrė knygas apie Anastasiją. Kas ji tokia? Labai graži moteris, kuri gyvena taigoje kiaurus metus, nesensta, yra sveika, spinduliuojanti energiją ir guvaus proto, kone genijus. Kaip jai tai pavyksta? Ji semiasi energijos iš gamtos, kedrų giraitės, valgo jos vaisius: uogas, grybus, riešutus ir teigia, kad žmogus - gamtos vaikas ir puikiai gali egzistuoti gamtoje. Tai jos mintis steigti ekologines gyvenvietes, kuriose auga daugybė kedrų, veši gausybė augalų, uogienojų krūmokšnių.

Ar Anastasija gyva? „Manome, kad taip. Iš tiesų ne čia esmė. Jos pačios žodžiais tariant, aš esu tam, kam esu.“

Bendraminčiai visame pasaulyje

Bendraminčių, kuriuos sudomino ši gražesnio gyvenimo gamtoje idėja, yra visame pasaulyje. Anastasijos judėjimas plinta Rusijoje - ten sukurta nemažai gyvenviečių po 150 ha, Anglijoje, Airijoje, Amerikoje, Kanadoje, Italijoje, Latvijoje ir Estijoje. Su jais lietuvaičiai bendrauja elektroniniu paštu, gauna jau esančių gyvenviečių vaizdų, projektų. Ir patys kuria būsimuosius gyvenviečių planus.

Klubui „Skambantys kedrai" greit bus dveji. Jis vienija per 100 kauniečių, tiek pat vilniečių, panevėžiečių, klaipėdiečių, šiauliečių ir kt. Bendraminčių susitikimai vyksta kiekviename mieste sykį per savaitę.. Kartą per mėnesį jie rengia bendrus suvažiavimus. Vasarą - išvykas su palapinėmis, pasisėdėjimus prie laužo. Kai atšąla, renkasi patalpose ir rimtai aptaria ateities planus.

Klubui priklauso įvairiausio amžiaus, tikėjimų ir profesijų žmonės. Buhalteriai, verslininkai, vadybininkai, teisininkai, statybininkai, ūkininkai, menininkai ir t. t. Taigi, ko reikėtų, visada yra savų specialistų.

Bet juk tokiai ekologinei gyvenvietei pasistatyti ir bendruomenei sukurti neužteks viso gyvenimo... „Tai kas, vaikai, anūkai ją tęs...“

Kedriukai, fotonuotraukos ir laikraštis

Dauguma narių namuose vazonuose augina kedriukus, kad paskui juos galėtų persodinti į savo žemę. „Kedras - ypatingas medis: švarina aplinką, grynina orą ir spinduliuoja energiją. Jo sėklos ir aliejus labai naudingos organizmui ir suteikia jam visų vertingų medžiagų.“ Kol sklypų dar nėra, medžius sodina miestuose ir parkuose. Organizuoja talkas ir švarina aplinką. Rašo eilėraščius, piešia augalus, fotografuoja gamtos vaizdus. Savo kūrybą eksponuoja Interneto svetainėse, kurias sukūrė patys. Leidžia neperiodinį laikraštį „Meilės erdvė“. Jį galima gauti klube, paskaityti Internete. „Lietuviai, išvažiavę į užsienį ir besidomintys šiuo judėjimu, prašo, kad jiems išsiųstume,“ - pasakoja. Iš tiesų visomis išgalėmis stengiasi kurti savo meilės erdvę. Kiekvieną laikraščio numerį lydės Anastasijos monologai - citatos iš V. Megrė knygos, - pačių mintys bei svajos apie tobulesnį gyvenimą, draugystę, malonų bendravimą, gražią būtį ir ateitį.

Ir paskutinis klausimas: o jei nepavyks? „O kas gali nepavykti? Svarbiausia nusipirkti žemės - hektaras kiekvienam kainuos apie du tūkstančius litų. Tai tikrai pigiau nei mokėti už šildymą metų metais. O paskui svarbiausia - didžiulis noras. Jei labai norėsi, viskas pavyks,“ - sako Mindaugas, kupinas jaunatviško maksimalizmo.