Kaip mane surado Anastasija, arba
kaip aš prisidėjau prie Kauno klubo „Skambantys Kedrai“ įkūrimo.

Net nežinau nuo ko čia pradėti, kur ta pradžia.

Pirma knyga apie Anastasiją, kuri pakliuvo į mano rankas ir kurią aš perskaičiau, buvo IV tomas. Ji buvo dar „karšta“, nes pirkau ją Maskvoje dar tik pasirodžiusią knygynuose 2000-ųjų sausio 12-ą dieną. Prieš tai man buvo tekę regėti knygynuose I ir II tomus, bet kažkodėl jie nepadarė man įspūdžio, gal kad buvo plonos knygelės? (Aš tada, o ir dabar dar ko gero, mėgau rimtesnes, solidesnes knygas). Atsimenu tik, kad perskaitęs knygos anotaciją, pamaniau, kad tai eilinė išgalvota istorija, kad būtų galima užsidirbti pinigų. Kažkodėl ji man nesužadino smalsumo. O kas jį sužadino?

O tai jau visa istorija.

Po mokyklos baigimo 1989 m. įstojau studijuoti į Kauno Technologijos universitetą, į kompleksinių skaičiavimo sistemų ir tinklų inžinieriaus specialybę. Jei paprasčiau ir šiuolaikiškiau, tai kompiuterių tinklų arba internetinių ir kitokių ryšių specialybę.

Pasimokiau 1,5 metų ir taip sutapo, taip viskas susidėliojo, kad teko mokslus nutraukti. Kaime pasimirė močiutė, senelis buvo ligotas, teko prisiimti atsakomybę už Gimtąjį Sodžių. Nors aš pats gimiau ir augau Kėdainių mieste, bet visas vasaras praleisdavau kaime pas senelius. Labai mylėjau kaimą ir jau nuo pat mažens seneliai sakė, kad po jų mirties sodžius liks man. Taip ir atsitiko. Rudenį pasimirė ir senelis, likau vienas sodyboje. Per 2,5 metų baigiau Lančiūnavos žemės ūkio mokyklą, ūkininko specialybę. Nes prieš tai ne ką tenusimaniau apie žemdirbystę. Atsiėmiau 21 ha prosenelio žemės ir bandžiau ūkininkauti, bet be stipraus užnugario ir gero pradinio kapitalo man nekaip sekėsi. Visiškai nepatiko chemikalų naudojimas apsisaugant nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų. Bet ką padarysi, patyriau savo kailiu koks derlius būna ir kiek tenka išlieti prakaito jei nenaudoji chemijos, o vietoj jos imi į rankas kauptuką. Todėl jau po pirmųjų ūkininkavimo metų man buvo aišku, kad be chemijos neišsiversiu, ir naudojau ją, nors ir skaudančia širdimi, bet ką padarysi, pirkėjas reikalauja gražių, dailių, didelių daržovių ir vaisių, ir pasiruošęs už juos atiduoti didžiausius pinigus, o pinigai - tai išgyvenimo šaltinis, todėl ir stengiesi visomis galimomis priemonėmis jų įsigyti. Tuo pačiu suprasdamas, kad tai atsilieps ne tik jų, bet ir mano paties sveikatai, nes aš taip pat kažką perku iš parduotuvės (duoną, aliejų, kruopas ir t.t.) ir tie, kurie tai išaugina, taip pat dėl pinigų priversti naudoti chemikalus. Atrodė visiškai nesuprantama, kodėl Dievas sukūrė tokį netobulą pasaulį, nebūtų piktžolių, ligų, kenkėjų, nereikėtų ir tos chemijos - visi būtų daug laimingesni. Dabar aš suprantu, kad tuo metu buvau labai naivus, bet tuo pačiu metu suvokiu, kad šiandieninis AŠ yra ne ką protingesnis už vakarykštį, žiūrint iš rytojaus AŠ pozicijų.

Taigi kartą perskaičiau „Žvilgsnis“ laikraštyje apie moterį iš Panevėžio, kuri važiavo į Indiją pas dvasinį išminčių avatarą SATJA SAI BABĄ. Iš jos pasakojimo sužinojau, kad tas žmogus gali atsakyti į visus klausimus. Todėl nusprendžiau parašyti SAI BABAI laišką ir paklausti, ką daryti su piktžolėmis, kaip jų atsikratyti nenaudojant chemikalų. Netgi išreiškiau tokį pasiūlymą - tegul jos auga joms išskirtame plote, bet tegul nelenda į daržą.

Taigi parašiau laišką, bet nežinojau SAI BABOS adreso, todėl nusiunčiau laišką į „Žvilgsnio“ redakciją, prašydamas, kad perduotų mano laišką tai moteriškei, o ji jau žinos adresą ir išsiųs jį arba gal pati važiuos ir perduos tiesiai SAI BABAI.

Iš redakcijos negavau jokio atsakymo. Tik viename numeryje nustebęs parskaičiau savo laišką. Pasirodo, redakcija be jokio mano atsiklausimo ar komentaro išspausdino jį. Pasielgė nelabai etiškai, bet tiek su jais, galų gale po kiek laiko jie prarado vieną prenumeratorių.

Taigi jokio atsakymo nesulaukiau, o bėgant laikui net ir pamiršau apie tą savo klausimą.

Kol... Kol tiesiog laimingo atsitiktinumo ar lemties dėka neprisiminiau, kad buvau tokį klausimą uždavęs, o atsakymo tai ir nesulaukiau. Tai atsitiko prabėgus 7 metams po publikacijos „Žvilgsnyje“. Tuo metu aš buvau nuvykęs į Indiją pas SAI BABĄ ir norėčiau pacituoti tos dienos dienoraščio ištrauką. „2000.01.03 naktis, 1-ą val. pabudau po sapno skrydžio ir supratau, kad dar neturiu atsakymo į senų seniausiai užduotą SAI BABAI klausimą apie piktžoles. Aš jį atsiminiau: Kaip ūkininkauti dieviškai, nenaudojant chemijos? Žemės ūkio chemizavimas labai kenkia žemei, ne šiandien, tai rytoj visa tai sugrįš atgal dešimteriopai sustiprėję. Suversti viską Dievui, sakyti, kad viskas yra dieviška, chemija taip pat - paaukoti viską Dievui ir neprisirišti prie rezultato, - nemanau, kad tai teisinga ir toliau teršti aplinką, aukojant visa tai Jam. Jei aš grįžęs ir toliau taip gyvensiu, tai, manau, jausiuosi veidmainiu. O ką daryti? Kitaip aš nemoku. Todėl nusprendžiau prašyti SAI BABOS patarimo. Kaip pasielgti, kad sąžinė negraužtų, o gal tai tik Ardžūnos kompleksas?

Nusprendžiau, jei ryte pakliūsiu į pirmąsias eiles, parašysiu SAI BABAI laišką.

Iš ryto atsikėliau 4 val., ėjau į eiles ir spėliojau, spėsiu ar ne iki uždarymo. Spėjau. Po manęs dar atėjo apie 10 žmonių ir linijos užsidarė. Sėdau į savo pamėgtą kraštinę ir, ką manot, ši linija buvo pirmoji.

Atsisėdau priešais šventyklą. Juozas atnešė laišką, Algimantas taip pat padavė savo. Aš taip pat parašiau. Tiesa, iš pradžių suabejojau, ar gerai pasirinkau vietą, nes kitoje pusėje buvo surikiuoti savadalai, o aš jų iš pradžių nepastebėjau. Bet vis tiek SAI BABA ėjo kaip visada, ir iš manęs sustojęs laiškus paėmė...“.

Taigi tame laiške tiesiog parašiau: „Viešpatie, tai kaip ten su tom piktžolėm?..“

Po penkių dienų, tiesiog prieš pat išvažiuojant iš SAI BABOS ašramo namo, priėjo vienas rusiukas ir deda man į delną medžio gabalėlį. Aš klausiu, kas čia per medis, o jis pradeda istoriją apie mokytojo Babadži pasekėjus, kurie Rusijoje prie Omsko, ieškodami vietos savo ašramui (vienuolynui), kažkur taigoje, pelkėje, kažkokioje saloje rado Chanumano (Indijos epuose garbinamas beždžionių karalius, Ramos pasekėjas) medį. Tai jis nuo jo atsivežė nudžiuvusią šaką, pjausto ją gabaliukais ir dalina visiems kaip šventą relikviją. Man ta istorija įspūdžio nepadarė. Bet gale pasakojimo jis manęs paklausė, ar aš ką nors esu girdėjęs apie Anastasiją? Atsakiau, kad mačiau knygyne knygeles apie ją, bet skaityti neteko ir ko nors daugiau apie ją papasakoti negalėčiau. Tada jis man patarė, kai tik pasitaikys proga, perskaityti tas knygas. Tai mane šiek tiek suintrigavo.

Pakeliui iš Indijos į namus, Maskvoje nusipirkau IV-ą V. Megre tomą. Nors prašiau pardavėjos III-čio tomo (nes jis kainavo mažiau), man už tą kainą padavė IV-ą. Pastebėjau jos klaidą, bet nieko nesakiau, pamaniau, gal aš ką nors ne taip supratau kainose, galų gale, koks man skirtumas III-čią ar IV-ą skaitysiu?

Grįžęs Namo, perskaičiau, labai patiko, susiradau pas draugus - pažįstamus ir pasiskolinęs perskaičiau likusius tomus. Užsidegiau labai, supratau, kad nebegaliu gyventi po senovei, kad turiu kažką daryti. Pradėjau domėtis, gal Lietuvoje yra koks skaitytojų klubas, bet nieko neradau. Pakabinau po skelbimą ezoteriniuose knygynuose Kaune ir Panevėžyje, kur ieškojau drąsių žmonių, kurie norėtų kurti savo vaikams ir anūkams Meilės Erdvę.

Praėjo metai, paskambindavo vienas kitas, pasiteiraudavo kaip sekasi, ar daug yra bendraminčių, ir... sužinoję, kad kol kas dar nieko - padėdavo ragelį. Su keletu žmonių buvau susitikęs, bet kažkaip reikalai nejudėjo. Bandžiau susirasti finansinės paramos ir organizuoti reklaminę kampaniją, bet šis mano sumanymas nuėjo vėjais. Apsilankiau dėlto pas Viktorą U. ir sužinojau, kad, pasirodo, tai reikalinga tik man, pasauliui to nereikia, Anastasijos idėjos niekam nereikalingos. Nėra žmonių, nėra jėgos. Negi kažkas puls finansuoti vieno žmogaus užgaidas. Teko nusileisti ant žemės... Ir daryti tai, kas buvo mano jėgoms, rinkau sėklas, sėjau medžius, sėjau kedrus. Tiesa, pirmaisiais metais su kedrais nesisekė, bet rankų nenuleidau, kitą pavasarį vėl sėjau ir auginau. Įstojau mokytis į želdinių dizaino specialybę (juk reikia nusimanyti, kaip išmintingai, gražiai ir naudingai susitvarkyti savo sodybą).

Skelbimus jau buvau pamiršęs, galima sakyti, „padėjęs ant jų kryžių“, bet vieną dieną paskambino Virgis, susitikom, pasikalbėjom, jis surado dar keletą žmonių. Vieną dieną, 2002 m. vasario 20 d., susirinkom jau grupelė, susipažinom, sugalvojom klubui pavadinimą, apsitarėm kas kuo gali prisidėti, taip ir atsirado klubas „SKAMBANTYS KEDRAI“. Atsirado bendra susirinkimo vieta, lietuviškas tinklapis Internete, skelbimukai šen bei ten. Tiesa, prieš tai vienas mano pažįstamas bandė suburti žmones Vilniuje, bet kadangi jis buvo prastas organizatorius, tai jam nekaip sekėsi. Iš pradžių žmonės susirinko, bet po kiek laiko viskas subyrėjo. Matyt, taip turėjo būti.

Jums ko gero smalsu: „Tai visgi kaip ten su tom piktžolėm?“

O su piktžolėm tai taip - reikia keisti gyvenimo būdą, keisti ūkininkavimo būdą ir požiūrį į žemės ūkį, ekologiniai ūkiai taip pat nelabai žino atsakymo į tą klausimą, bet yra pasaulyje ir natūralus ūkininkavimo būdas, kur piktžolių ir chemikalų problema nėra aktuali. (Kam įdomu, ieškokite Fukuokos knygos „Vieno šiaudelio revoliucija“). Taip pat ir gyvenant pagal Anastasijos idėjas gimtuosiuose sodžiuose, piktžolių problema turėtų išnykti.

Nežinau, kaip šiuo metu sekasi kitiems, bet man tai dabar tikras tamsiųjų jėgų laikotarpis ir jaučiu, kad per jį mane neša tik viltis ir tikėjimas Anastasijos idėjomis. Ir tikiu, kad perneš, nes labai jau norisi pamatyti ir pagyventi toje gražioje sodais apaugusioje žemėje be ginklų ir konfliktų. Darysiu ką galėsiu, pagal savo kasdienes jėgas, bet sustoti ar pasukti atgal nežadu. Esu svajoklis, galbūt tai ir stabdo žmones, susiduriančius su manimi, nežinau? Taip, svajonės filosofiją aš žinau, taip, man sunkiai sekasi su realybės filosofija. Bet... Kartą susvajojau nuvažiuoti dviračiu į Indiją pas avatarą Satja Sai Babą ir... tai, nors ir su tam tikrais kompromisais, padariau. Dabar susvajojau, kad aplink mano sodybą žaliuos ir žydės kitų laimingų žmonių sodžių medžiai ir gėlės, vadinasi taip ir bus, tai tik laiko klausimas...

Evaldas Račys