Home
 lt en ru   RSS Connect   
 

 
  kūryba:
 Laiškai
 Lietuvos vizijos
Svajonių žemė
Dovana Žemei
Ir aš noriu į šią ateitį!
 mintys
 dainos
Jūsų dėmesiui Vilniaus klubo "Gyvieji namai" parengtos Lietuvos vizijos galutinė versija. Vizija, tai "Dovana Žemei".


Lietuva po 20 metų


Mes jau seniai nebe vaikai, bet vis dar svajojame apie žemę, kurioje norėtume gyventi, auginti savo vaikus, džiaugtis, būti laimingais. Ir jau šiandien kuriame gražų pasaulį sau ir ateinančioms kartoms.

Vilniaus klubas „Gyvieji namai“



2009 m. rugsėjo 1d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė „Žemės paskyrimo su paveldėjimo teise“ įstatymą Nr. IX-9999:

“ Kiekvienas pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę nemokamai gauti ir neatlygintinai naudotis 1 ha valstybinės žemės ploto giminės sodybai kurti. Ši žemė suteikiama iki gyvos galvos, su teise paveldėti. Šios žemės negalima parduoti, nuomoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims. Kuriantys giminės sodybas yra atleidžiami nuo valstybinių mokesčių. .”



**************************************************

Ateikite ir imkite mane,
Aš Jums gyvenimo vartus atkėliau.
Esu tikrai kiekviename:
Esu Žmogus, Žmona ir mažas kūdikėlis.
Esu Aš Tėvas, laikas, Dzūkija;
Esu Sūnus, Dukra ir Motinėlė;
Esu plasnojanti šviesi Svaja;
Esu tauta, kur šiandieną atsikėlė.

Esu Taika, kūryba, obuoliai;
Šermukšnių kekės – dvasingumas.
Esu iš naujo gimę Sukiniai;
Ir Dieviškas aukštaitiškas dosnumas.

Esu Sidabro juosta lygumoj;
Esu žemaitiškas budrumas.
Esu Aš Radvilų pily šventoj;
Dabar Esu kūrybinis bendrumas.


TYLA. Sidabrinis žvaigždžių mirgėjimas, švelnumo kupina tyla.
Nuo augalų sklindantys aromatai, pirkia šiaudiniu stogu, rąstai, žievė. Saulė leidžiasi atviroje verandoje...
Esu moteris. Širdyje ramuma, palaima. Atsiveria gelmės. Žvelgiu į ateitį, išgyvenu ją savyje. Įsisąmoninu, kad tai realu, paprasta. Kad tai duotybė. Įėjau į šią būseną per pilnatvę, suvokimą, kad dalyvauju gyvenimo kūrime. Kad viskas amžina, kad ateitis - tai mes patys, mūsų svajonės, norai, sapnai, džiaugsmai, reakcijos, veikla. Kai suvokiau tai, kilo didžiulis dėkingumas Kūrėjui, didžiulis noras padovanoti ateičiai, Visatai, Žemei, Žmonijai, Lietuvai kažką labai labai gero, tyro, džiugaus ir šviesaus. Padovanoti Savo Sūnui, Jo Tėvui, Sau, giminei, kaimynams, tiems, kurie ateis. Įkvėpimas netilpo manyje, jis augo, plėtėsi, apimdamas, namus, sodybą, gyvenvietę, šalį, žemę... Tada supratau, kad ribų nėra, nes žemė apvali ir mano dėkingumo, Laimės, Meilės bangos nuskriejo į Visatą, į beribius tolius...

Dabar Regiu. Erdvėje - ekrane formuojasi vaizdai. Aš suvokiu, kad tai ateitis, kad Ji jau yra, kad tai gyva Esybė – žmonių svajonė. Matau žydinčius vaismedžius, gėles, žalumą. Pavasaris. Matau, kaip geria sulą vyras, o aš, storulė, vaikštau po namus – besišypsanti, kartais susimąsčiusi. Matau, kaip ruošiu savo pirmagimiui kraitelį, kaip vyras iš medžio skaptuoja kažką panašaus į lopšį ar geldą. Kūdikio atėjimui ruošiamės kartu. Mūsų sodas jaunas. Mūsų namai – mūsų lizdas, sukurtas abiejų pastangomis, tėvų patarimais, nuoširdžiais giminių ir draugų prisidėjimais, realia jų pagalba. Kaip gerai, kad tėvas mokėjo meistrauti! Jo Sielos šiluma per rankas tekėjo į mūsų namus, ir dabar jaučiama durų staktose, langų rėmuose.
Kaip gerai, kad vyro motina priėmė mane kaip dukrą, perduodama šeimininkavimo, maisto gaminimo paslaptis. „Maitink šeimą paprastai, neįmantriai, sveikai. Neužkrauk pilvo, venk sotumo, nes po to seka tingulys. Valgymas turi džiuginti,“ sakydavo ji. Taip ant mūsų stalo atsirado naujų valgių: ruginiai papločiai, rupių miltų bandelės, dažomos į pagardintus prieskoniais aliejus ir įvairius pavilgus, pakepinti įvairių grūdų ir prieskonių pabarstai, lęšių ir žirnių košės, įvairių daržovių ir augalų mišiniai - salotos, su aliejaus, rūgpienio - varškės deriniais. Kepta naminė duona iš sodyboje užaugintų rugių (skaniausia su medumi ir gira). Toliau matau save besisukančią darže, sode, verdančią uogienę.
Paskui begalinis Jo atėjimo džiaugsmas. Taip seniai laukto mūsų pirmagimio! Matau susirūpinusį ir laimingą vyro veidą. Regiu prakaito lašus ant jo veido, kaklo, krūtinės, rankų. Jis priima save patį. Tėvas. Girdžiu juoką. Tai pribuvėja geria arbatą ir stebi vyksmą nesikišdama, oriai, ramiai, linksmai. Dėkoju Dievui, Gyvenimui, Likimui, Sau... Žinau, kad tai realu.
Sodinu sūnui medį. Toliau matau kaip atvyksta giminės, draugai, kaimynai į mūsų sodybą – Gimties šventė. Mūsų namai nedideli. Svečiai susirenka šalia namo pievelėje. Mediniai stalai, suolai... dovanos, linkėjimai... Tie žmonės, sūnau, lydės tave visą gyvenimą, o jų vaikai su tavaisiais kurs ateitį toliau. Dovanos puikios. Drobės, rankšluoščiai, aliejai, medžio dirbiniai, muzikos instrumentai, įrankiai... Panašu, kad tu juos užsisakei iš anksto, o jie dosniai atsiliepė į tavo pageidavimą.
Stebiu toliau. Ruduo. Ruošiamės žiemai. Klojame šiaudus ir nupjautą žolę ten, kur pavasarį sodinsime daržoves. Saulės atokaitoje, užuovėjoje. Vyras paprašo arklio ir suaria gabalėlį sklypo. Sės rugius. Kaimynai senbuviai (kaimiečiai), kurie turi daugiau žemės ir laiko arklius bei karves, su džiaugsmu ateina į pagalbą, nes tai jų uždarbis, o be to labai įdomu stebėti gyvenimo kitimą. Mums hektaro visiškai pakanka šeimos poreikiams.
Regiu. Atgimsta amatai. Sodybiečiai, ypač moterys, renkasi vakaroti. Dainuoja, siuva, siuvinėja. Kartais šoka arba vaizduoja paukščius, gyvūnus, vėją. Tai štai iš kur gimė Cigun, TaiCi ir Joga. Audžia bendruomenės pastatytuose namuose, kur taip pat vyksta šventės, susirinkimai, aptariami įvairūs gyvenimo klausimai, priimami kolektyviniai sumanymai, renkasi vaikai, kurie nori kartu mokytis ir bendrauti. Kasmet renkama taryba, kuri organizuoja bendruomenės namų gyvenimą. Ji atsiliepia į gyvenvietės narių poreikius – prašymus, pageidavimus organizuoti įvairias talkas, svarsto ir įgyvendina naujus sumanymus.
Šventės tokios dažnos, jog atrodo, kad žmonės nedirba, tik linksminasi. Bet taip tik atrodo. Daugybė darbų vyksta talkų metu su dainomis ir šokiais. Tai - naujos tradicijos. Pasirodo, pagavus ritmą ir atsižvelgiant į dienos energetinius pokyčius bei savijautą labai paprastai ir lengvai nudirbama daug darbų. Žmonės derinasi prie metų ciklo - pavasario, vasaros, rudens ir žiemos kaitos. Anksti pavasarį matosi bėgiojimas po pašalius, ypač vaikų, moterų, merginų susirinkimai grupelėmis. Keitimasis sėklomis, sodinukais, imama realizuoti naujus žiemą gimusius sumanymus. Sodybvietėse atnaujinami, paįvairinimi augalų, skonių, spalvų, deriniai. Renkasi ir vyrai, vaikinai, prie jų derinasi paaugliai. Aptarinėja darbus, organizuoja nedidelius turnyrus: trinkos suskaldymo, mazgų rišimo, mėtymo į taikinį... Daugiau sportuoja, lavina lankstumą, taiklumą. Jaunimas vis dairosi, ar mato merginos, kurios subėgo į būrelį ne tik pasidalinti kepinių receptais, bet ir kuria kupletus, šmaikštauja apie vaikinus.
Vasaros vaizdas. Saulė patekėjo nešdama šviesą ir šilumą. Lengvas rūkas, gaiva, paukštelių čiulbesys. Kaimynai lyg susitarę, vieni su šeimomis, kiti pavieniai išeina pasitikti naujos dienos pradžią. Jų veidai linksmi, akyse švyti gerumas. Vieni vaikšto po sodą, kiti, ypač vaikai, lekia prie tvenkinių maudytis. Kai kur įrengti lauko dušai. Sveikinasi su kaimynais, siunčia linkėjimus. Laikysenoje, judesiuose ramybė, pasitikėjimas, jėga, sąmoningumas.
Žvilgsnis slysta tolyn. Gyvenviečių gausu. Namų, sodybų įvairovė. Namai mediniai, moliniai, šiaudiniai. Akmuo, stiklas. Taip pat ir formų įvairovė: stačiakampiai, kvadratiniai, apvalūs. Daugiausia vieno aukšto, bet yra ir dviejų. Su balkonais. Stogai daugiausia kupoliniai (Vandenio era). Aplink namus medžiai, sodai, terasos. Aplinka rodo giminės sukauptą patirtį, išradingumą, kūrybiškumą. Ryškėja kelios tendencijos. Ramių linijų, pastelinių spalvų sodybos susiliejančios su gamta ir reljefu, harmoningai susiderinusios su visata. Atrodo, tautos dvasia alsuojančios. Ir linksmos, ryškios, žaismingos, netgi iššaukiančios lyg išdykę vaikai, lyg margaspalviai paukščiai, pagyvinančios ramų laiko tekėjimą. Yra viena kita kaip iš praeito amžiaus- masyvi, dideliais pastatais, iš plytų, blokelių, su aukštomis tvoromis. Erdvė erdvėje. Beje, tvoros sodybvietėse žalios. Tai tikras rojus paukščiams, įsikūrusiems įvairuose medžuose ir krūmuose.
Namų vidus taip pat įvairus. Jaučiasi lengvumas. Daug oro, erdvės. Mediniai baldai, mediniai arba moliniai indai, lininiai audiniai. Ant stalo – ąsotis su gira, švieži ir džiovinti vaisiai ir uogos, riešutai, džiovintos duonos riekelės, medus. Kas nori, prieina ir pasiima.
Namai šildomi nedidelėmis krosnimis. Karštas oras teka moliniais vamzdeliais po grindimis, pasieniuose, netgi sienose. Paprasta ir patogu. Gal tai nauja, o gal tiesiog atverta sena. Tai, kas jau buvo. Virtuvė atskira. Maisto gaminimas atsitraukia į šalį. Valgiai daugiausia natūralūs – tiesiai iš sodo, lysvės, aplinkos. Pusryčiams uogos, košės, vakare - šiupiniai, salotos... Priklausomai nuo šeimininkės išradingumo. Visa šeima renkasi prie stalo, vakare būtinai. Visi sėdi, kalbasi, valgo ramiai, šypsosi.
Žvilgsnis slysta toliau – ruduo. Šventė. Rudens lygiadienis. Padėka Žemynai už derliaus, išorinės šviesos ir judėjimo laiką, dvasinės transformacijos, perėjimas nuo išorinio matomo pasaulio akcentavimo prie vidinės šviesos, intuicijos pasireiškimo. Žmonės, pasipuošę lininiais rūbais bei susijuosę margomis juostomis, traukia prie piliakalnio, pakeliui išsimaudydami upėje, o paskui eina pro simbolinius vartus „atsikeisti“. Po to žaidimai, susipažinimas iš naujo, dainos, vaišės. Beje, matau visus labai gražiai besirengiančius. Moterys daugiausia suknelėmis, o ant viršaus kažkas panašaus į tuniką, tik laisvais, prikirptais šonais. Juostos, dirželiai. Rūbai paprasti ir puošnūs, siuvinėti, megzti. Labai patogūs. Viršutinio rūbo dalyje lyg prijuostėje galima susidėti augalus, vaisius, nereikia jokių maišelių. Vyrų rūbai taip pat patogūs, gražūs: kelnės, marškiniai, liemenės. Audiniai iš lino, medvilnės, vilnos.
Dar viena šventė, panašu į mugę. Daug rankų darbo dirbinių. Muzika, šokiai, matyt, žmonės susirinkę iš kelių gyvenviečių. Didelis laukas. Lapinės, apdėtos nupjauta žole, drobės palapinės. Vežimai su išskleidžiamais šonais, pasidaro gultai – išradinga, smagu. Keli laužai. Gaminamas valgis. Gerokai atokiau, aikštelėje mechaninės transporto priemonės.
Stebiu toliau – dar šventė. Tuoktuvės. Sodyba išpuošta gėlių girliandomis. Svečiai renkasi šalia kalvelės. Rankose augalai, sėklos, sodinukai. Iš vienos pusės artėja jaunoji lydima šeimos, iš kitos – jaunasis, lydimas savo tėvų. Susitinka kalvelės papėdėje. Pirmas kreipiasi į Jaunąją tėvas, pristatydamas sūnų. Paskui Sūnus pasakoja savo ateities Svajonę, apie namus, siekius, šeimą, planus. Paskui Motina supažindina su Dukra, kuri taip pat pasakoja apie namus, šeimą, ką moka, kaip su vyru kurs gyvenimą. Jaunieji giminės ir svečių akivaizdoje pasižada gyventi darnoje, taikoje, Meilėje, kūrybingai. Įvyksta stebuklas. Dviejų giminių energijos susilieja. Žmonės sveikina jaunuosius, vieni kitus, glebesčiuojasi. Paskui sodina medelius, šoka, dainuoja, vaišinasi. Meilės Erdvė gyvuoja.
Visur su suaugusiais matau vaikus. Daug linksmų, laimingų veidų. Keista, nejau jie nesimoko? Stebiu. Jie gyvena. Jie mokosi iš suaugusiųjų, pamėgdžioja, patys bando konstruoti – dirbti. Vaikai išradingi. Kai nepavyksta, prieina prie vyresniųjų, pagarbiai klausia. Žmogus atideda savo „reikalą“ ir kantriai aiškina. Mano sūnus šalia tėvo talkininkauja kaimynams. Presuoja kurą. Įvairios šakelės, šakos (išvalytas miškas), žolės, šiaudai, durpės, buities atliekos, popieriai. Visa tai presuojama, džiovinama ir deginama. Panašiu prietaisu presuojama tara. Dėžės vaisiams, daržovėms. Labai patogu ir naudinga. Nesimato šiukšlių. Žmonės atsisako produktų plastikinėse pakuotėse. Patogiau popierinėse arba prekiaujama kaip seniau iš statinių, maišų sveriant. Galima atsinešti savo maišelį. Kruopoms, cukrui, duonai drobiniai, medvilniniai... Prekybos paviljonas ir namelis pradžioje gyvenvietės. Čia atneša produkcijos perteklių sodybiečiai, patys įsigyja kitokį, patikusį produktą. Kas lieka, išsiveža miesto atstovai - tiek paskiri žmonės, tiek prekybos punktų įgaliotiniai.
Dar stebiu vaikus. Jie renkasi bendruomenės namuose. Mažesnius moko tėvai ir vyresnieji tiek namuose, tiek bendruomenės patalpose. Atvažiuoja mokytojai. Vyresnieji mokosi savarankiškai. Juos kažkas palaiko. Ant stalų knygos. Keistai vyksta užsiėmimai. Užduotys keliamos kolektyviai, aiškinamasi kartu. Mąsto, rašo individualiai. Matau jauną, labai šviesų žmogų – jis veda. Kai jis kalba, visi dėmesingai klauso.
Dar vaizdas. Kitas užsiėmimas. Kažkokios temos aptarimas. Mokytojas pagyvenęs, ramus žmogus. Išmintingas. Mąslus žvilgsnis. Susikaupę, pakilūs veidai aplinkui. Tai panašu į sprendimo ieškančius žmones. Jaunimas įvairus. Merginos ir vaikinai. Matau kelis gerokai jaunesnius vaikus dalyvaujančius procese. Staiga įsinoriu atsidurti jų vietoje. Pasigirsta žodžių nuotrupos: ...energija... šviesos greitis... jei į šitą lydinį įmontuosime kristalus, tai šviesos bangos išspinduliuotos „n“ dažniu harmonizuos erdvę, teiks sveikatą, apvalys orą ir vandenį... Garsas nutrūksta. Kas toliau švies, šildys?..
Įsisamoninu, kad tai, ką regiu, jau egzistuoja. Šuolis sąmonėje. Žmogus kitoks, technologijos kitos, aplinka keičiasi. Žmogus vėl ryšyje su gamta, nes be gamtos nėra žmogaus. Mūsų kūnas yra iš to paties šaltinio, kaip ir gamta: tas pats fizinis planas, ta pati materiali energija. Panašūs procesai, kurie vyksta augaluose (medžiuose, gėlėse ar kituose), vyksta ir mūsų kūne. Iš to – ir visa žmogaus sveikata.
Tik laisvas žmogus kuria. Apima begalinis džiaugsmas. Mes išsprendėme miesto problemą. Kreipiu žvilgsnį, kas gi ten vyksta. Autobusai važiuoja, kažkokie keisti, be dūmų. Suvokiu, kad tai garų cirkuliacija. Smagu. Tik bendras transportas – visuotinis susitarimas. Asmeninis transportas kelionėms už miesto arba ypatingais atvejais. Gerokai sumažėjo statomų daugiaaukščių, restauruojami senieji. Žmonės pamažu traukiasi iš miesto, suvokdami, kad kaimas, gamta, dvasinis paveldas - tai tautos stiprybė, gyvastis ir esmingoji būtis. Kaimas neatsiriboja nuo Gamtos - Dievo, bet stengiasi būti gyvybinga dalimi. Esant tokiam ryšiui, žmogiškasis sąmoningumas neatskiriamai srūva kartu su tautiniu sąmoningumu. Įranga darbo zonose skiriasi nuo dabartinės. Matau meistrą, kurio rankose prietaisas panašus į rankinį grąžtą, bet iš jo angos išeina spindulys. Panašu į lazerį. Juo lengvai pjaustomi blokai, metalai, stiklas. Kitas didesnisis prietaisas. Vėl kristalai. Kokybinis šuolis. Staiga suvokiu, kaip šiuo metu esame beviltiškai atsilikę. Aklavietėje. Kaip gerai, kad ateitis jau egzistuoja, o žmonės atsitraukia nuo iliuzijos, malonumų, naudos ir pradeda realiai mąstyti, kurti gyvenimą. Kas gi privertė padaryti šį šuolį?
Vėl žiūriu. Regiu sodybas. Gražu. Stebiu miestą. Pradedu suvokti kas vyko. Vanduo. Vanduo virsta nuodais. Informacija. Suprantu, kodėl sodybose šaltiniai ir tekantis vanduo. Giluminiai arteziniai gręžiniai. Miestas. Dieve! Ligoninės, kurios negali išgydyti, vaistai neveikia, grįžtamasis ryšys. Informacinis laukas. Sąmonė prisotinta negatyvios informacijos. Dieve, ką mes padarėme! O juk buvo tiek kalbėta, aiškinta, rodyta. Vanduo reaguoja į mintis, žodžius, garsus, virpesius. O mes juk iš vandens. Chaoso virusas. Atsikartojimas vieno kitame. Dieve! Alternatyva?..
Vėl regiu žmones džiugiais ir valingais veidais. Judesiai taupūs. Jie dėmesingi. Matau keleto pažįstamų veidus. Jie stabilūs, palaiko harmoniją ir ramybę. Matau sueigą miesto mokykloje. Organizuojama popietė, daug žmonių. Tema – giminės medžio reikšmė. Medis yra gyva antena gyvybinės energijos gamintojas. Ir kiekvienas žmogus, bendraudamas su medžiu, o kartu ir Žeme bei Visata turi daug daugiau galimybių laimingai ir sveikai gyventi, suvokti, mylėti, džiaugtis. Žmogus ne tik gauna. Jis duoda. Jis tampa reikalingas. Po pasikalbėjimo vyksta prekyba ekologiškais produktais iš gyvenviečių. Dainos. Susitarta dėl medžių sodinimo dienos parkuose, laisvuose miesto plotuose. Atsisakoma kvartalų statybos, paliekamos erdvės. Aptariama dėl aikštelės. Susirinkime dalyvauja gyventojai, mokytojai, mokiniai. Tėvai ir vaikai. Juntami glaudūs vaikų ir tėvų santykiai. Tik kartu galima kurti ateitį.
Dar vienas susirinkimas. Vaikų atostogų aptarimas bei galimybių ieškojimas perkelti mokymosi procesą į namus, šeimas arba gyvenvietes, kur daug geresnės sąlygos. Yra mokytojų, kurie pasiryžę priimti vaikus namuose arba mokyti dirbti individualiai bei grupelėmis. Važinėti į gyvenvietes. Matau ir tėvus, pasiryžusius mokyti savo vaikus, teikti jiems žinių, juos auklėti, būti jiems pavyzdžiu. Atgimsta ryšiai. Šeima. Namai. Tauta. Šilumos banga. Žmogiškumas giliau už chaosą. Tauta gyvuos. Tėvynė vėl vaikuose. Mumyse.
Matau, kaip keičiasi miesto vaizdas. Daugėja žalumos, gėlių. Namų sienos nudažytos švelniomis, linksmomis spalvomis, o piešiniai ant jų - lyg gauta tąsa: medis, gėlės šalia namo, medis, gėlės ant sienos. Iki palangių. Drugelio piešinys. Kaip įdomu. Visur švaru. Regiu masines talkas. Sunku įžiūrėti, kur darbininkai, organizatoriai, kur talkininkai. Mūsų namai ten, kur gyvename. Matau kaip dirba vaikai, vyrai, moterys. Visi gražiai apsirengę. Džiugūs. Gyvenimas švente pavirto. Tikiu, ateina išsvajota vienybė ir harmonija.
Stebiu vaizdą. Savivaldybės ar kitos vietinės valdžios posėdis – pasitarimas. Dalyvauja visų visuomenės sluoksnių atstovai. Vyrai, moterys, paaugliai. Gyventojai. Įvairių profesijų žmonės: gydytojai, teisininkai, dvasininkai, mokytojai, menininkai, pensininkai... Pasisakymai aiškūs, argumentuoti, veidai rimti, kai kurie linksmi, netgi pašaipūs. Visi vienodai dėmesingi. Girdžiu kalbant apie sveikatą, švietimą, tradicijas, kultūrą, dvasingumą. Matau, kaip diskusijoje dalyvauja visi esantys. Aptaria temas, priima sprendimus arba atideda papildymui.
Matau dar vieną sesiją. Svarstomas nemokamas Žemės hektaro išskyrimas kiekvienam norinčiam jame gyventi, įkuriant šeimos židinį arba giminės sodybą. Debatai karšti. Aptariamos sąlygos. Atsiveria didžiulė perspektyva šaliai. Tai ne tik namų, šeimos, veiklos, ekonominis pragyvenimo šaltinis. Tai gyvenimo būdas. Kadangi vyksta beglobių vaikų kėlimasis iš vaikų namų į sodybas, šeimas, naujas gyvenvietes, plečiasi žmonių poreikiai. Vis daugiau benamių suvokia savo namų, šeimos, žemės svarbą. Žmonės iš įkalinimo įstaigų, iš lūšnynų, iš daugiaaukščių atranda savyje Meilę kūrybai, gamtai, namams. Todėl svarstomas 1 ha žemės suteikimas paveldint ją, be teisės parduoti, įkeisti ar kitaip komerciškai panaudoti. Šį procesą palengvina gyvenvietės. Kiekviena iš jų turi žinyčią - mokyklą arba bendruomenės namus, kur galima išmokti amatų, laikinai pagyventi bei gauti gyventojų, kaimynų sutikimą prisijungti prie jų bendruomenės, susirasti draugų kol įsikuriama nuosavame sklype. Galima susiręsti būstą iš pašalpos arba užsidirbti padedant kitiems, kviesti į talką sodybiečius. Norinčių gyventi laimingai ir savarankiškai - daug. Kiekvienam žmogui reikalinga Meilės erdvė, kurią jis sukuria pats, padedamas bendraminčių, o tada jau ši erdvė palaiko jį patį.
Svarstymas, juokas. Nejaugi reikia būti benamiu ar nubaustu, kad gautum žemės? Juk Tėvynė priklauso visiems. Ji, mumyse. Mes iš jos, ji iš mūsų. Tėvynė be žemės, be vietos, kaip žmogus be kojų. Juk neplanuojame namų oro balione.
Valio! Priimtas visuotinis Žemės įstatymas. Kiekvienam žmogui priklauso hektaras žemės. Kai tik jis tampa savarankišku, kuria šeimą, o jei ne, pasilieka tėvų žemėje ir tęsia giminės tradicijas. Taip pat šeima laikoma motina su vaiku(-ais), tėvas su vaiku(-ais), savaisiais arba įvaikintais. Taip teka laikas, sukurdamas naujus džiaugsmus ir istorijas.
Širdyje gera ir ramu. Stebiu toliau. Regiu daug visokių pokyčių. Suartėja miestas su kaimu. Kinta gyvenimo būdas, bendravimo kultūra. Kaip paprasta. Miestų bei miestelių savivaldybės organizuoja šventes kaimo vietovėse, sodybose. Kviečiasi menininkus, dainininkus ir kitus liaudies tradicijų puoselėtojus. Vis daugiau miesto vaikų atostogauja kaimo sodybose. Jie padeda dirbti ir maitinasi „gyvu maistu“. O jų tėvai išeiginėmis dienomis atvyksta į svečius. Dainos, laužai, šokiai, pirtys. Džiaugsmas liejas iš visų. Tie, kurie nedrįsta keltis į sodybas, bendradarbiauja su kaime gyvenančiais žmonėmis. Nuomoja iš jų nedidelius 5-10 arų žemės plotelius, kurioje patys auginasi daržoves. Perka iš kaimiečių pieną, kiaušinius, vaisius. Pakyla kaimo dorovė ir prestižas. Tik į tvarkingus namus ateina miesto gyventojai. Natūralus pasirinkimas. Vėl atgyja vakaronės, gegužinės, talkos, sportinės varžybos - žaidimai. Svarbiausia nuoširdumas ir bendravimas, kurio pasiilgę žmonės. Žvilgsnis krypsta į laisvalaikio praleidimą. Individualumas, kūryba. Tikri muzikos, amatų, harmoningo gamtos komponavimo meistrai. Energijų valdymas. Kūno grožis ir žmogaus galimybės! Sportas. Oho! Skraidyklės, balionai, parasparniai, parašiutai, bokšteliai, nesvarumas... Žodžiu – oras. Halogramų kūrimas. Erdvinio vaizdo formavimas. Galima įeiti į paveikslą, dalyvauti pasakojime, stebėti, kas vyksta, išjausti. Labai mėgiami pasakotojai. Lauko teatras, kur galima pasipuošti kaip nori, pavaizduoti ką nori, grupėje arba individualiai. Daug jumoro. Labai populiarios mažos svetainės, arbatinės, ypač mieste kur renkamasi bendrauti viena ar kita tema. Lavinama iškalba, kūrybiškumas. Pristatomi kūrybiniai projektai ir darbai. Naujų, įdomių uždavinių sprendimai. Arba tiesiog TYLIMA. Švelnių spalvų, kvapų, grožio aplinkoje, geriant arbatą. Išryškėja asmenybės. Žmonės išgirsta savo vidaus balsą.
Iš knygynų dingo masė beverčių kūrinių, o iš prekybos vietų nereikalingų daiktų. Informacija visiems prieinama iš vidaus. Svarbi tik ta, kuri žadina jausmus. Veda į pakilimą, atveria gilesnius pojūčius, išgyvenimus ar žmogaus galimybes.
Versle keičiasi veiklos pobūdis. Prekybos centrai užleidžia vietą šeimos ir giminės veiklai. Svetainės, parduotuvės - arbatinės, čia pat poezija, pokalbiai. Pagaliau pasibaigė beprotiškas skubėjimas. Atrodo, kad visi esame namie. Meno užeiga. Viduje jauku. Meno kūriniai turi paskirtį. Paveikslai, rankdarbiai, papuošalai, raižiniai, indai, užtiesalai, siuvinėtos užuolaidos. Čia pat stalelis, krėslas, fotografijos, besišypsanti šeimininkė. Arbata ar pyragėlis.
Grožio salonas. Tikrai gražu. Kaip šventykloje. Vargonų muzika., smilkalai, poezija. Ekologiški produktai, arbatos, prieskoniai. Pokalbis, masažas, kirpimas ar manikiūras, jeigu reikia - psichologo pagalba. Čia pat galima nusifotografuoti arba įsiamžinti pas portretistą.
Pirčių kompleksas primena senovės Atėnus. Karštos ir šaltos vandens kaskados, garai, masažas, aromaterapija. Čia pat žalia veja, žydinčios gėlės, galima papietauti.
Rūbų parduotuvė, panaši situacija. Visur daugiaplaniškumas. Jokio skirstymo. Tai kas gera, patogu, smagu, malonu. Labai daug ekskursijų, kelionių, svečiavimosi, nes atvyksta žmonės iš kitų šalių. Lietuva vėl gyvuoja!
Tiek visko nauja ir įdomaus, kad pamiršau savo mylimą sūnų. O jis jau vaikinas. Jam jau 21-eri metai. Jis nuostabiausiai groja. Vaikšto į renginius, susirinkimus. Labai linksmas ir draugiškas. Savarankiškas. Mėgsta pasipuikuoti, „kibina“ merginas. Kuria linksmas daineles, kartais pašaipias. Nesijaudinu dėl jo, nes moterys ir merginos tapo pasitikinčios, pagarbios, taip pat tyros, doros, skaisčios. Tikros Moterys, mūsų Tėvynės Dukterys. Kuri sutiks su juo eiti, bus laiminga, nes sūnus tampa panašus į Tėvą. Toks pat paslaugus, nuoširdus, išradingas, švelnus bei atsakingas. Tokie dabar dauguma vyrų ir augantis jaunimas. Ryžtingas, drąsus, savarankiškas.
Matau save, apkabinusią mergaitę – dukterį, kuri atėjo į šią nuostabią Žemę, kai sūnui sukako dvylika.
Ačiū Tau, Kūrėjau, Meile, Sūnau. Ačiū, Tėvyne – Pramote, Saule. Ačiū Žmonėms ir Žemei. Ačiū Išmintingiesiems ir Laisviesiems, susijungusiems Erdvėje ir Laike, Kūryboje ir Taikoje. Ačiū Sau už galimybę išgyventi šias ateities akimirkas jau dabar, išvysti dalelę grožio ir šviesos, ką siunčiu kiekvienam Žemės Žmogui.
Rytuose jau aušta. Tirpsta ateities vaizdai ore. Pasitinku naują dieną Laiminga Žmona, Dukra, Motina, Moteris, Žmogus. Lietuva. Mes visi ją pasitinkame. Tikiu. Myliu. Esu.

Aldona



****************************************************


***

Pasiėmęs kelis laikraščius, Arvydas susirado savo vietą. Prie pat iliuminatoriaus – labai gerai. Jis retai skraidydavo lėktuvais, bet jam patiko žiūrėti į apačioj tingiai slenkančias žalias pievas, tamsius miškus ar margus pasėlių stačiakampius. Tik du kartus per tuos 23 metus, praleistus Airijoje, jis buvo parskridęs namo. Paskutinis kartas buvo gal prieš 14 metų...
Į gretimus krėslus klestelėjo du plikai nusiskutę galvas jaunuoliai rėksmingai raudonais rūbais. Arvydas piktai spragtelėjo saugos diržo sagtį ir, atsilošęs krėsle, užsimerkė.
Pažadino jį garsus juokas – jau spėję “apšilti” kaimynai reikalavo iš stiuardesės dar alaus. Pro iliuminatorių matėsi baltas debesų kilimas. Paprašęs stiuardesės kavos, Arvydas išsitraukė laikraščius. “Financial Times” net neatsivertęs įgrūdo atgal, o “Žaliojo krašto” pirmajame puslapyje didelėm raidėm puikavosi antraštė: ”Rytoj Runionyse prasideda didžioji kaimo bendruomenių seniūnų sueiga”. Runionyse? Ne Vilniuj ar Kaune, net ne Utenoj arba Užpaliuose? Jo gimtajame kaime? Arvydas dar kartą perskaitė pavadinimą... “Pagrindinis dienotvarkės klausimas – tolimesnė žemės reformos plėtra”. Žemiau fotografija, kurioje jo tėvas plačiu mostu kviečia visus užeiti vidun pro plačius raižiniais ir gėlėmis išpuoštus vartus. Nė kiek nepasikeitęs, įdegęs tėvo veidas švietė plačia šypsena. “Seimo narys Pranas Gimbutas...” Seimo narys?! Tėvas?! Taaaaaip, siurprizai prasideda...
Jau seniai buvo aišku, kad jis smarkiai atitrūkęs ne tik nuo to, kas dedasi Lietuvoje, bet ir jo gimtajame kaime. Pačioje pradžioje, kai tik jis išvažiavo ieškoti laimės į Airiją, ir sesuo, ir motina, o kartais ir tėvas siųsdavo laiškus, rūpinosi, kaip jam sekasi, ar gavo darbą, ar susirado, kur gyventi... Bet jau po metų susirašinėjimai tapo reti, namiškiai nusiramino, o motinos klausimai, ar neketinąs grįžti, jį ėmė nervinti. Kai po trejų metų jis pakvietė tėvus ir seserį į savo vestuves, namiškiai, lyg atgavę viltį, vėl sutartinai ėmė kviesti grįžti atgal, siūlėsi iškelti vestuves, padėti įsikurti savo sodyboj. Tada jis net klausyti nenorėjo. Juk kaip ir daugelis jaunų žmonių, jis bėgo iš nykaus kaimo į spindintį ir viliojantį miestą, o po to – dar toliau, už jūrų marių... Bėgo neatsigręždamas, nevilties genamas nuo vergiško darbo už menką atlyginimą, piktas ant valdžios ir ant savęs, kad gimė ne ten ir ne tuo laiku... Ir dar daugel metų jis nejautė jokio noro grįžti namo, jam buvo visai neįdomu, kas darosi Lietuvoje. Juk tokių, kaip jis, gyvenamajame Airijos miesto kvartale vis daugėjo, atsidarė lietuviškų produktų krautuvėlė, paskui kavinė. Paskambindavo tėvams per didžiąsias šventes, bet ir tie trumpi pokalbiai jau virto daugiau įpročiu nei poreikiu.
Užmiršęs kavą, Arvydas dar ilgai žiūrėjo į nuotrauką laikraštyje. Galiausiai atsivertė kitą puslapį. Verslo naujienos: UAB „Švenčionių vaistažolės“ dviem tiesioginiais sandoriais nupirko AB „Stumbro“ ir AB „Alitos“ kontrolinius akcijų paketus. Įmonės atstovė spaudai atsisakė pranešti sandorių sumas, tačiau atskleidė, kad šių įmonių gamybiniai pajėgumai bus panaudojami vaistažolių antpilams gaminti, nes iki šiol eksporto poreikiai buvo tenkinami tik 28 procentais...“. „McDonald's traukiasi iš Lietuvos. Firmos valdantysis direktorius Rytų Europai pranešė, kad nuspręsta uždaryti paskutinį McDonald's restoraną Vilniuje... “
Baltas debesų paklotas staiga perplyšo, ir apačioj pasirodė saulės nutvieksta jūra. Arvydas spėjo pamatyti geltonai žalią Kuršių Nerijos juostą, besidriekiančią raudonų Klaipėdos mūrų link. Tada jo dėmesį patraukė žaliai – geltonai - raudonai aprėminti žemės lopinėliai, kai kur grupelėmis po 10-20, o vietomis ir gerokai daugiau, jie ryškiai išsiskyrė geltonų ražienų ar tamsių arimų fone. Žiūrėdamas iš tokio aukščio, Arvydas nebuvo tikras, kad daugelio jų viduje mato mažus namelius. Ir tik kai lėktuvas ėmė leistis, jis nustebęs pamatė, kad ant kai kurių stogų auga žolė ir gėlės....

* * *

Iki autobuso išvykimo liko dar beveik valanda. Pamatęs kitoje stoties pusėje tarp žalių skvero medžių raudonuojančią McDonald's iškabą, Arvydas prisiminė laikraštį. “Tai tikrai uždarė ar ne?” Bet stiklinės durys buvo užrakintos. Viduje du darbininkai ardė prekystalį. “Nuo šiandien jau nebedirba”, - geraširdiškai pasakė pagyvenusi moteriškė. Šalia jos ant suoliuko sėdintis kokių 10 metų rudaplaukis berniukas padėjo į šalį knygą ir plačiai išsišiepęs mirktelėjo. - „Tai jau paskutinis, kitus uždarė gal prieš du metus. Retai čia kas beužeidavo, daugiausia atvykėliai“. Ant žolės, šalia didelio rožyno, žaidė dvi mergaitės vienodomis lininėmis suknelėmis. „Ten galit rasti tikrai skanių bandelių“, - berniukas parodė ranka. Kitame skvero gale, po dideliu kaštonu matėsi stiklinis paviljonas. „Ekologiški produktai. Šviežios bandelės“. Jo nenustebino vaisių ir daržovių gausa, prie kurios per daug metų jau spėjo priprasti. Kvapas buvo nuostabus – kažkoks nepakartojamas mišinys tikro laukų medaus, kadagių, kvapiųjų žolių ir dar kažko, ko jis niekaip negalėjo prisiminti. Praleidęs jaunuolį su dideliu popieriniu maišeliu, Arvydas priėjo arčiau ir pasisveikindamas linktelėjo pardavėjui, pusamžiui apkūniam vyriškiui. „Gal norėtumėt paragauti?“, - pardavėjas ištiesė didelę rausvą slyvą. Arvydas net pasitraukė susigūžęs pusę žingsnio atgal, prisiminęs, kaip mažajam Mikui teko kviesti greitąją, kai jį ištiko alerginis šokas, prakandus neplautą slyvą. „Nebijokit nebijokit“, - suskubo raminti jį pardavėjas, - „visas šias gėrybes žmonės augina savo sodybose be jokių trašų ir chemijos“. „Ačiū, ne“, - sumurmėjo Arvydas, pasisukdamas į kitą skyrių, kur akį traukė išdėliotos bandelės, varškės sūriai, uogienės ir medaus stiklainiai. Ir jau eidamas pro dėžę su geltonais obuoliais pamatė per vieną jų ropojančią boružę...
Jau sėdėdamas autobuse ir valgydamas bandeles, kurios tikrai tirpo burnoje, ypač tos išgirtos brangiausios – su gervuogėmis ir mėlynėmis, Arvydas mąstė apie keistenybes. Kažkada ir tokius kaip jis vietiniai airiai laikė keistuoliais – jau vien dėl to, kad jie prisipirkę alaus sėdėdavo su draugais namie, o ne kokioje aludėje. Bet čia keistumai buvo visai kitokie. Žinoma, McDonald's ir Airijoj gyvena ne geriausias dienas, bet kad visai uždarytų..? Juk tai galų gale prestižo reikalas. Bet, matyt, visai prarado viltį... O tėvas? Juk nė žodeliu neužsiminė apie seimą. Bet jis niekada ir nemėgo girtis...
Saulė jau pakilo aukštai, beveik kliudydama televizijos bokšto smaigalį. Ne, miestas neatrodė labai pasikeitęs. Tik medžiai didesni, o ir mažų medelių ir krūmų augo žymiai daugiau. Ypač kiemuose ir tarpuose tarp betono sienų atsirado daug žalumos. Ir beveik visuose balkonuose žydėjo gėlės. Ir kai autobusas sustojo prie sankryžos, Arvydas nustebęs žiūrėjo į kelis jaunuolius oranžiniais kelininkų kombinezonais – jie išiminėjo dvi eiles šaligatvio plytelių, bėrė ten juodžemį ir kažką sodino...

* * *

Durys girgžtelėjusios užsidarė, ir senas autobusas nuriedėjo tolyn tuščiu keliuku. “Negi ir šis su vandeniliniu varikliu?”, - šyptelėjo Arvydas. Trumpa baltų dūmų uodega ištirpo ore. Ir kvapo jokio. “Matyt”. Apsidairė ir staiga sustojo. Peizažas buvo kažkaip pasikeitęs, bet Arvydas niekaip negalėjo suprasti, kas būtent buvo ne taip. Ne, jis negalėjo apsirikti – tūkstančius kartų, grįždamas iš mokyklos, jis išlipdavo šitoj stotelėj. Ir dabar pareitų namo užsimerkęs – gal penkiasdešimt metrų atgal, per lieptelį, pro kapinaites ant kalniuko, kur jau matosi tarp keturių ąžuolų troba raudonu stogu. Arvydas dar kartą atsisuko atgal ir tada suprato. Dešinėje kelio pusėje, kur laukai plytėjo iki pat tolumoje snaudžiančio miestelio, viskas buvo kaip anksčiau. O va kairėje, gal koks šimtas metrų už upelio, laukai atsirėmė į ištisinę žalią sieną. Priėjęs arčiau pamatė gyvą tvorą iš beržų, klevų, liepų. Kai kur įsimaišę šermukšniai tiesė į saulę raudonas kekes, o apačioj erškėtrožės, atkišusios spyglius, saugojo savo sirpstančias uogas. Tos tvoros atrodė vis kitokios, kai kur tiesiog dvi eilės šachmatine tvarka susodintų eglaičių, o kai kur jos išplatėdavo ir virsdavo nedideliu miškeliu. Viename tokiame miškelyje Arvydas net pamatė berniuką su mažu krepšeliu, beveik pilnu grybų. Pro retesnę lapiją galėjai pamatyti nedidelius namukus, tyliai snaudžiančius saulės atokaitoje. Kai kur prie jų vedė dar jaunų liepų ar kaštonų alėjos. Bet niekur nesimatė traktorių, priekabų ar kokios kitos technikos. Net ūkiniai pastatai buvo ne visur. Dažnai namo nesimatė per plačias obelų ar kriaušių šakas, nusvirusias nuo vaisių. Tyliai dūzgė bitės, retkarčiais amteldavo šuo, trumpam pertraukdamas nerūpestingą vaikų klegesį...
Arvydas paspartino žingsnį. Nuo kalnelio atsivėręs vaizdas jį dar labiau nustebino. Keturi ąžuolai - milžinai dar aukščiau kėlė savo šakas į dangų. Bet jau ne virš bekraščių laukų, kaip kadaise. Kiek akis užmato driekėsi gyva, žaliom tvorom kvadratais sudalinta erdvė. O ties viduriu švietė baltų medžių didžiulis rąstinis namas, gal šiaudais, gal nendrėm dengtu stogu. „Tai štai koks tas naujasis lietuviškas kaimas...“

* * *

- Arvydas... Arvydas!, - šūktelėjo motina, pažvelgusi pro atvirą langą. Ji išpuolė pro duris, šluostydamasi rankas į gėlėtą prijuostę. - Arvydas parvažiavo, - dar kartą sumurmėjo ji, viena ranka nusibraukdama ašarą ir čiupdama jį į glėbį. - Na, ko stovi, užeik vidun.
Pabiro klausimai. Mama kaip ir visos mamos. Visai jau žila, bet vis tokia pat tvirta ir liekna.
Oi, ką aš čia – tu gi iš kelionės, alkanas ar ne? Tuoj arbatos užkaisiu.
– Gal padaryk kavos.
– Tai kad neturim kavos. Jau seniai jos negeriam, tik arbatas iš žolių visokių.
Arvydas pastebėjo dviem eilėm palubėje tvarkingai sukabintus visokių žolių ryšulėlius: čiobrelių, šalavijų, mėtų ir kitų jam visai nepažįstamų.
– Ai, užmiršau – Pranas vakar nupirko kavos, gi gal kas iš brangių svečių norės, -pliaukštelėjo rankom motina.
– O tai kur jis pats? - paklausė Arvydas, išsitraukdamas laikraštį. - Ar seniai jis seime?
– Nuo pavasario, nuo anų rinkimų. Dabar tai ten karštas metas – rytoj gi prasideda didžioji seniūnų sueiga. Ruošiasi puošiasi...
– Ir nuspręs, ką toliau daryti su žemės reforma? - jau su šypsenėle paklausė Arvydas. - O jei ir nuspręs, tai kas iš to?
– Būtų gerai, jei galutinai apsispręstų. Nuo to taip daug dabar priklauso. O kas iš to? Taigi juos jau vadina “mažuoju seimeliu” - ryt sueigoj bus beveik ketvirtadalis seimo narių.
– Ir priiminėja įstatymus, sėdėdami kaime? Ar vis dėlto kraustosi į Vilnių?
– Ne, į Vilnių nesikrausto. Nuvažiuoja ten kartą per savaitę, penktadieniais, kai vyksta įstatymų priėmimai, o visi svarstymai, net vyriausybės valanda vyksta kaip videosąšaukos. Tiesa, teko pasistatyti kompiuterius namie, bet tai vis tiek geriau, nei išsikraustyti iš sodybos. Taigi panašiai ir daugumos kontorų darbuotojai dirba namuose. Užtai kamščiai miestuose bent kiek sumažėjo. O tai ką – Airijoj ne taip?
– Panašiai...
– Klausyk, nori aš tavo mėgstamiausių bulvinių blynų iškepsiu? Aš kuriu ugnį, o tu gal gali nueiti bulvių parinkti?
– Kaip tai “parinkti”? Iš kur? - Arvydas žvilgtelėjo į savo baltas kelnes ir naujus sandalus.
– Ten už didžiosios kriaušės, pameni? Ten pamatysi paskleistus senus šiaudus, ties nudžiūvusiu bulvienojum juos praskleisi ir surinksi bulves. Va, paimk krepšį.
Arvydas paėmė krepšį, bet vis dar tebestovėjo, nesuprasdamas, kas vyksta.
– Na, ko taip žiūri? Seniai jau nesodinam bulvių į žemę. Padedi ant velėnos ir užmeti storai pernykščiais šiaudais – va ir viskas. O rudenį va taip susirenki, - juokėsi motina.
– O tai kaip vagojat?
– Nei vagoti, nei kaupti ar ravėti nereikia. Net ir kolorado vabalai nepuola. Na, eik jau. Pats savo akimis pamatysi – lengviau patikėti bus. Mes tai ir iš pradžių netikėjom. Čia mus naujieji kaimynai visokių gudrių dalykų primokė...
Pasikabinęs švarką ir nusimetęs sandalus, Arvydas išėjo kieman. Ir tą akimirką, kai žolė švelniai palietė jo basas pėdas, kažkas atsitiko. Pasaulis atgavo visas spalvas ir kvapus. Abipus vartelių išdidžiai iškėlę papurusias margaspalves galvas jurginai sutartinai linktelėjo. Ištiesęs ranką, Arvydas paglostė jau visai sudžiūvusius jazmino žiedlapius, ir jie, lyg to ir telaukę, be garso nusklendė žemyn. Perbraukė delnu per senosios alyvos lapus, paskui per išsirikiavusių palei trobos galą kardelių žiedus. Po senomis obelimis, sulinkusiomis nuo gausaus derliaus, stovėjo linksmomis spalvomis nudažyti aviliai. Dešiniau už jų matėsi jau pradėjusių balti linų plotelis ir palei jo kraštą išsirikiavusios aukštaūgės saulėgrąžos. Už pravirų šiltnamio durelių geltonavo saldieji pipirai. O toliau viskas buvo nauja. Labiausiai Arvydas nustebo, išvydęs tvenkinį. Minkštas dobilų kilimas leidosi iki pat vandens. Saulės nutviekstą lygų vandens paviršių margino baltų ir rausvų vandens lelijų ornamentai. Už tvenkinio prasidėjo jaunas sodas. Arvydas šyptelėjo, pamatęs ant vienos obelaitės tris raudonus obuolius ir... penkis agurkus. O ant kitos – kekę rojaus obuoliukų, pasiklydusią tarp pupelių ankščių. Sklypo gale iškėlę riešutų kekes augo lazdynai, nugara remdamiesi į dvigubai aukštesnį beržyną. Į kairę nuo jo gyvoji tvora jau buvo net ne žalia, o raudona – ištisinė gudobelių siena. O iki jos driekėsi margaspalvė pieva...
Nors didžioji kriaušė jau buvo visai tuščia, Arvydas ją apėjo plačiu lanku, stengdamasis neužminti nei vieno iš paskutiniųjų geltonų kriaušiukų, aplipusių širšėmis. Iš papilkėjusių šiaudų tikrai stiebėsi jau pageltę bulvienojai. Prasklaidęs šiaudus pamatė baltą švarią bulvę, po to šalia jos dar kelias. Minutę žiūrėjo, kaip užburtas, galiausiai gūžtelėjo pečiais, susirinko šitas ir dar iš poros kelmų bulves ir pasuko atgal. Kitoje kriaušės pusėje pamatė keistas lysves. Vienoje augo pomidorai kartu su česnakais ir krapais, kitoje – burokai su morkomis, svogūnais ir petražolėmis, trečioje – pupos su gelteklėmis ir kmynais. Ir dar kažkuo jos buvo neįprastos, tik Arvydas ne iškart suprato kuo. Kaip ir visam sklype, taip ir čia nesimatė nei lopinėlio plikos žemės – ji buvo arba apaugusi dobiliukais, arba apdėta nupjauta žole. Nusiskynė nedidelį ryškiai raudoną pomidorą, godžiai įkvėpė taip seniai užmirštą aromatą ir jau buvo beatsikandąs, bet... Įprotis pasirodė besąs stipresnis. Įmetęs pomidorą krepšin, Arvydas grįžo į trobą.
– Tu ką, pasiklydai vidury baltos dienos? - šyptelėjo motina. - Tavo kava atšalo. Antai ant lentynos šviežias medus.
Kol motina triūsė aplink pečių, Arvydas prie atviro lango tylomis gėrė kavą. Bet labiau nei kava mėgavosi medumi, tikru, ką tik iš avilio, kvepiančiu čiobreliais ir liepžiedžiais...
- Štai, tu gi juos taip mėgdavai, - motina padėjo garuojančią lėkštę. Arvydas tiesiog negalėjo sustoti – kaip vaikas...
– Pala, - padėjo šakutę, - o kur dingo tvartas? Ir daržinė? Ir traktoriuko nesimatė, anei padargų...
– Nebelaikom jau gyvulių, nebereikia mums... Jau senokai. Daržinė dar stovėjo kurį laiką, kol nepradėjo griūti. Dar kartais ir turistus priimdavom ant šieno pernakvoti. Kažkada netgi japonai trys buvo užklydę – va jiems tai buvo įspūdis visam gyvenimui. Ir traktoriui čia nebėra kas veikti. Nebeariam, nebedraskom žemelės.
– Tai kaži kaip sėjat?
– Tiesiai į dobilieną ir sėjam. Na ko vaipaisi? Bulves matei? Skanios? O juk net be mėšlo ir be jokių trąšų. O va – ko pomidoro nesuvalgei? Išsigandai? Niekuo nepurškiam jau seniausiai. Gali tiesiai nuo lysvės valgyti.
– Aha, ir nebereikia kasmet į dirvą įnešti tiek ten azoto trąšų, tiek – kalio ir fosforo, ar ne? Ir viskas auga, kaip ant mielių, - vėl neiškentė Arvydas.
– O tu vis tebegyveni tomis technikumo tiesomis? Na, ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Mes ir patys pradžioj taip pat skeptiškai klausėmės tų pirmųjų entuziastų, kurie prisiskaitę visokių knygučių, tokius dalykus pasakojo. Bet užteko proto pabandyti patiems... O dar tais laikais dauguma dejuodavo – “Oi, technika brangi, trąšos brangios, chemikalai irgi brangūs...” Tai dabar nebereikia nei tos technikos, nei trąšų, nei chemikalų. Taigi pats buvai sode ir viską matei.
– Tai dabar kaip toj senoj graviūroj: “Sėjėjas plačiu mostu beria žemėn grūdą”, o po to: ”Pasipustę dalgius stojo greton pjovėjai”? Viskas, atgal į devynioliktą amžių? Nebereikia nei technikos, nei mokslo, nei pažangos?
– Neskubėk tu su ta pažanga. Kur ji tave atvedė? Ar tikrai esi laimingas tam savo betoniniam narve? - motina žiūrėjo tiesiai sūnui į akis. - Ir savo vaikams tokios laimės linki? “Žmogus nutiesė kelią į kosmosą!”. Gal trys tuzinai paskraidė raketomis, o šimtas milijonų dusdami sėdi ant asfalto ir žiūri į dangų. Kai nereikia dirbti... O mokslas turės įsiręžęs dirbti artimiausius penkiasdešimt metų, kad iškuoptų, ką jau pridirbo... Tavęs dar nebuvo, o aš tai gerai prisimenu vieną tokį mokslo stebuklą – išgirtąjį dustą. Jį bėrė ant kopūstų, ant obuolių, ant visko – mūsų išgelbėtojas nuo visų kenkėjų. Ir dabar dar manyje gal sauja to dusto tebėra, tik joks mokslas nebegali patarti, kaip jį iš ten iškrapštyti...
Ji paleido Arvydo ranką ir nusisuko.
- Nereikia, mam,- sumišęs pratarė Arvydas. - O Justė irgi čia kažkur netoliese?
Sesers nematė jau labai seniai. Netikėta liga jam sutrukdė atvažiuoti į jos vestuves. Prisiminė jos vestuvių nuotraukas, kur viskas vyko kažkokiame tuščiame lauke....
- Prisimeni senosios fermos griuvėsius? Ten dar už jų. Ten ir vestuves atšoko, žydinčioj pievoj, ten nuo nulio viską pradėjo. Pasistatė namuką iš presuotų šiaudų briketų, gražiai baltu ir raudonu moliu aptinkavo, jame ir visus vaikus pagimdė. Ir užaugo vaikai žydinčioj pievoj kartu su vyšniomis, obelimis, liepomis ir klevais. Ir kiekvienas pats savo rankelėmis pasėjo po gilę, ir auga dabar ir ten keturi ąžuolai. Patys savo rankom susikūrė rojaus kampelį, savo meilės erdvę... Rytoj nueisim pas juos – dabar ji tėvui padeda ruoštis. Arba šiandien vėliau.
- Ir ką – čia visi tokie?
- Visi tokie. Ir visi skirtingi. Juk noras kurti su metais nepraeina. Net viena senelių prieglauda pareikalavo, kad juos perkeltų į laukus, kur jie galėtų savo rankomis sodinti medžius, kad liktų Žemėje ženklas...
Laikrodis išmušė penkias.
– Tėvas turėtų grįžti vakarienės. Aš einu parnešiu pomidorų ir agurkų, o tu nuskink kelias paprikas ir tarp medžių žolėj paieškok kokią nelabai didelę cukiniją.
Grįžęs trobon Arvydas rado tėvą, besišluostantį rankas į platų lininį rankšluostį.
– O, kokių svečių sulaukėm! Sveikas sugrįžęs, sūnau, - sududėjo tėvas, sunkia ranka pliaukšėdamas Arvydui per nugarą. - Ar ilgam?
– Dar ir pats nežinau.
– Na, kol viską apžiūrėsi – daug reiks laiko. Matai, kaip viskas pasikeitė? Bet juk vis tiek jauti, kad grįžai į SAVO namus, ar ne? - tėvas įdėmiai žvelgė sūnui į akis.
– Taip.
– Tai gerai. Ačiū, mieloji, - tėvas pakštelėjo žmonai į skruostą, imdamas iš jos rankų puodelį garuojančios arbatos. - Turiu tik valandą laiko, dar liko visokių nebaigtų darbų. Rytoj prasideda didžioji bendruomenių seniūnų sueiga, pagaliau reikia išspręsti patį svarbiausią – žemės – klausimą. Iš lėktuvo gal matėsi, kad jau maždaug ketvirtadalis Lietuvos apsodinta rojaus sodais, - tėvas plačiai nusišypsojo ir lyžtelėjo medaus. - bet dar daug žemės tebėra didžiųjų žemvaldžių rankose, kurie kažkada jos pigiai prisipirko. Kai kurie su ja visai nieko nedaro, kiti vis dar aria ir sėja. Jų nelabai daug, taigi susitarti jiems nebuvo sunku. Užtai žemės kainos dabar taip užkeltos, kad jau labai mažai kas besiryžta imti paskolas ir pirkti hektarą ar du. Nors ir labai norisi kurti savo sodybą, savo namus.
– O tai kodėl jie vis dar aria, jei jūs apsieinat be plūgo?
– Pirmiausia, tai baisus dalykas – įprotis. Lengviausia nieko nekeisti. Be to, nustojus draskyti žemę, jos struktūra ir derlingumas ne iš karto atsistato, tam reikia laiko.Užtai gal du – tris metus derlius iš tikrųjų būna mažesnis, o jei turi tūkstantį hektarų, tai jau jaučiasi. Tie, kas pabandė – išsigando. Tuo labiau, kad jie vis tiek pjauna javus tais milžiniškais kombainais, net nepagalvodami, kad traiško savo svoriu pagrindinius “derlingumo kalvius” - sliekus... Ir dėl to žemei atsigauti reikia dar daugiau laiko. Bet šimto hektarų dalgiu nenupjausi...
– Na ir ką gi galit padaryti?
– Tai va, vieni siūlo įstatymais uždrausti sunkiąja technika draskyti, arti žemę ir nuodyti ją cheminėmis trąšomis.
– Nieko sau. Šimtus metų žmonės arė ir tręšė – ir nieko, viskas buvo gerai. O labiausiai tai apsidžiaugs “Achema” ir , kaip ten ji...?
– Taip, tiek metų leidom srutas ir kitokį brudą į upes ir ežerus – ir viskas buvo gerai, ar ne? Bet šitą jau uždraudė, ir niekas per daug nesipiktino. O kai nori uždrausti ir žemę nuodyti, tai tau labai keista? Beje “Achema” ir “Lifosa” bankrutavo jau gal prieš dešimt metų. Nuo tada ir prasidėjo didysis “naujųjų kaimiečių” įkurtuvių metas. Mat, kai tūkstančiai žmonių liko be darbo, tai ir vyriausybė rimtai ėmė svarstyti, ką su jais daryti. Daugelis iš jų buvo nebejauni žmonės, todėl nesiryžo taip lengvai pakelti sparnus ir važiuoti laimės ieškoti į svetimus kraštus. Bet čia jau ilga istorija, kaip viskas prasidėjo, - pjaudamas riekę juodos naminės duonos ir prisitraukdamas dubenį salotų, tarė tėvas. - Paprašysi mamos, ji tau papasakos, o tai aš liksiu nevalgęs...
– Na tai stovės pusė Lietuvos dirvonais.. Ir ką jūs jiems padarysit? - įsiterpė motina, sėsdamasi pagaliau prie stalo ir siekdama raudonšonio obuolio.
– Siūlysim smarkiai pakelti mokestį už nenaudojamą žemę. Nors tai ir ne pats geriausias būdas. Aišku, ir savivaldybė, ir vyriausybė turi teisę paimti kažkokį žemės plotą visuomenės reikmėms, ir netgi kelis kartus tai darė, norėdama paskatinti emigrantus grįžti gimtinėn. Negirdėjai? Dar, matyt, ne laikas buvo. Bet visada prasidėdavo nesibaigianti teismų karuselė, nes juk lygiai taip pat sėkmingai galima buvo paimti žemę kitoj apskrity...
– Ir išdalino nemokamai??
– Žinoma, kad ne. Nemokamai tik oras ir saulė... Tiesa, pirmieji entuziastai garsiai svajojo, kad valstybė jiems duos nemokamai po vieną hektarą žemės, kur jie galės kurti savo giminės sodybas. Juk valstybė – tai mes visi? Tai jei žemė valstybės – tai mūsų visų? O jei aš noriu pasiimti sau savo gabaliuką, tai kodėl turėčiau už jį mokėti? Logika juk geležinė? Ir tokioj Ukrainoj dalino jaunoms šeimoms net iki dviejų hektarų iš tikrųjų nemokamai. Net Estijos prezidentas tada panašiai siūlė... O Lietuvoj tos valstybinės žemės liko visai nedaug. Taigi nekantriausiems teko žemę pirkti. Tu valgyk, valgyk, - kumštelėjusi vyrą, motina atsisuko į Arvydą. - Gal tau dar kavos išvirti?
– Ne. O sueiga bus tame dideliame name?
– Matei nuo kalniuko? Vaikai dabar jį baigia puošti. Juk tai jų pasididžiavimas – Žinyčia. Mokyklėlė, - nespėjus tėvui prasižioti, paaiškino motina. - Nebevažinėja į miestelį.
– O mokytojai iš kur? Čia atvažiuoja?
– Yra ir savų. Bet vaikai daugiau mokosi iš mūsų, o mes – iš jų. Ko taip žiūri? - nusijuokė ji. - Ar žinai, kaip neleisti skruzdėlėms pavasarį sunešti amarus ant vaismedžių? Paklausk vaikų....
– Bet, jei nelis, sueiga bus prie didžiojo aukuro. Na, man metas, - tėvas atsistojo ir be žodžių padėkojo žmonai. - Kadangi svečiai pradeda rinktis jau šįvakar, tai nežinau, kada grįšiu, - šelmiškai mirktelėjęs pridūrė.
Jau atvėręs raižytus vartelius, spėjo mostelti ranka, stabdydamas lengvą bričkelę.
– Vidmantai, gal į Žinyčią važiuoji? Paimk ir mane.
– Gal ką padėti reikia? - Arvydas atsisuko į motiną.
– Tu gi svečias... - šyptelėjo ji. - Atnešk iš šulinio vandens ir ateik prie tvenkinio.
– Taigi kranas, mačiau, troboj... - nesuprato Arvydas.
– Rankas ir lėkštes plaunam po kranu, o maistui semiam kibiru. Taip skaniau...
Atsigulęs aukštielninkas ant žalio dobilų kilimo, Arvydas žiūrėjo į vakarėjantį dangų. Minčių verpetas pamažu nurimo, ištirpo. Turbūt visi pasaulio vaikai nors kartą gyvenime yra taip gulėję ir svajoj... O balti debesėliai nešė jų svajones tolyn. Ne, tada Arvydas jau nebesvajojo būti kosmonautu, tiesiog norėjo greičiau užaugti, apkeliauti visą platų pasaulį, susirasti savo laimę. Bet pasaulis pasirodė esąs pernelyg platus, o pasaka baigėsi nedideliame Airijos miestelyje. Kuklus butukas trečiame aukšte, apynaujis automobilis kieme, sąskaitėlė banke – ar tik tiek žmogui skirta šioje žemėje? Ar dėl to jis turi kasdien dirbti nuo ryto iki vakaro? Ir dar bijoti, kad gali tą darbą prarasti? Na taip, dar dėl jo didžiojo džiaugsmo – mylinčios žmonos ir dviejų sūnų. Bet dabar, kai jau ir jaunėlis išvažiavo į koledžą, bute pasidarė kažkaip tuščia ir liūdna. Ne dėl to, kad jam trūksta nerūpestingo klegesio ar įprasto “labanakčiuko”, bet dėl to, kad, sėdėdamas vieną vakarą prie netikro židinio, Arvydas suprato, kad jie niekada ten nebegrįš. Jie jau išėjo į platų pasaulį, bet niekada negalės savo vaikams pasakyti : “Štai čia mano gimtinė, mano gimtieji namai”.
Kažkur netoliese tyliai pravirko akordeonas. Melodija iš pradžių vinguriavo lengvai ir švelniai, bet po to pradėjo painiotis, kliuvinėti, galiausiai nutrūko... Ir vėl prasidėjo iš naujo.
– Jankauskų Kęstutis vis mokosi groti, - atsukusi veidą į vakaro saulę, motina vis dar užsimerkusi sėdėjo ant didelio akmens, sumerkusi pėdas į šiltą tvenkinio vandenį. - Užsispyręs vaikis.
– O senis Jankauskas nepradėjo gerti, kai suprato, kad nei jo kombaino, nei traktoriaus niekam nebereikia?
– Kurį laiką tikrai buvo pasimetęs. Atsigavo tik prisiminęs savo vaikystės meilę – molį. Mes niekada ir neįsivaizdavom, kiek jis fantazijos beturįs. Kad tu matytum, ką jis su tuo moliu išdarinėja! O Anelė tai ėmė gėles auginti.Viskas užsodinta. Ir tokių rožių nei geriausiuose Olandijos šiltnamiuose nerasi. Ne dėl to, kad kokios mandros būtų, atvirkščiai, pačios paprasčiausios, bet kaip kvepia.... Ir čia ji sau, dėl gražumo, ne pardavimui augina...
– O tai kiti kaip, iš ko gyvena? - Arvydas atsisėdo, parietė po savim kojas ir pasirąžė. - Jums tai iš “seimūno” algos lengva suktis.
– Ale ir tu jau prabilai, kaip būsimas naujakurys, - prajuko motina. - Šitas klausimas kažkada labai daug kam nedavė ramybės. Juk pinigų tai vis tiek reiks – susimokėti už benziną, elektrą, mobilius telefonus, galiausiai batus ar rūbą nusipirkti. O iš kur gi jų gauti, jei mesi darbus ir gyvensi savo sodyboj? Todėl vieni dar planavo kurį laiką važinėti į miestą dirbti, kiti tikėjosi su kompiuteriais ir darbais susikraustyti į savo meilės erdvę ir taip kurį laiką verstis. Bet dauguma vylėsi, kad vienam ar dviejuose hektaruose nesunkiai užaugins tiek puikių vaisių, uogų ir daržovių, kad savęs neskriausdami, galės dalį parduoti miestiečiams. Ir jau buvo pradėję projektuoti ir statyti nedidelius paviljonus prie savo gyvenviečių...
– O tai kažin kas važiuos trisdešimt ar penkiasdešimt kilometrų, kad galėtų nusipirkti obuolių ar morkų, tegu ir labai gerų? - truktelėjo pečiais Arvydas.
– Tai va, labai greitai tas ir pasimatė – pirmosios gyvenvietės išties kūrėsi toliau nuo didesnių miestų ir pagrindinių kelių, kur retai kas užklysdavo. O didieji prekybos centrai tai visai nenorėjo terliotis su smulkiais ūkiais. Tada ir atėjo pagalbon “Tatulos programa”, kuri jau anksčiau ėmėsi kurti ekologinių ir gamtą tausojančių ūkių tinklą Šiaurės Lietuvoje ir kuri padėdavo smulkiems ūkiams parduoti savo produkciją. Užtai po kelių metų, kai tokios produkcijos sodybose užaugindavo jau gana daug, “Tatulos” emblema jau mirgėjo ne tik mūsų, bet ir Europos parduotuvėse. Ir labai greit paaiškėjo, kad Europa gali suvalgyti žymiai daugiau, nei mes visi galim užauginti... O kur dar medus, grybai, vaistažolės, arbatos iš lauko žolių. O žiemą ką veikti kaime? Tai vyrai mokosi drožinėti, žiesti, kalviauti, moterys mezga, audžia, siuvinėja. Ne ne, mes su kinais nesiruošiam lenktyniauti, kas daugiau paprastų molinių puodukų padarys, - nusijuokė motina atsistodama.
– Bet statyboms jau iš pat pradžių reikia nemažai pinigų. Gi neauginsi visų tų gėrybių, gyvendamas palapinėje...
– Na, pirmiesiems buvo ir lengviau, ir sunkiau. Tie, kas turėjo kokį butuką mieste, jį įkeisdavo bankui ir už tuos pinigų galėjo ir žemės nusipirkti, ir namuką pasistatyti, ir dar pirmai pradžiai likdavo. Bet kai tokių atsirado daugiau, butų kainos ėmė kristi, o žemė – brangti. Sunkiau buvo jaunimui, kurie entuziazmo turėjo daug, o pinigų – visai mažai. Todėl dauguma statėsi namus iš medžio, molio ar šiaudų - nedidukus, bet jaukius ir šiltus.
– Bet dauguma tų miestiečių supratimo neturi, kaip bulvę pasodinti, - Arvydas užsikirto. - Na, su bulvėm tiek to. Bet jau kaip dalgį laikyti ar, tuo labiau, kaip medžius genėti bei skiepyti, tai jau tikrai...
– Norint visko galima išmokti. Bet juk daug kas pasikeitė. Kadaise kiek miestiečiai prakaito išliedavo savo šešių arų sodeliuose, o dabar be vargo susitvarko žymiai didesniuose plotuose. Ministerija, garsiai trimitavusi, kad maži ūkiai neperspektyvūs, kad tik dideliems specializuotiems ūkiams priklauso ateitis, seniai nutilo. O va dėl medelių – jų pjaustyti, žaloti nevalia, - motina apsisukusi nužvelgė savo jauną sodą.
Arvydas pašokęs nulėkė prie vieno, paskui prie kito medelio. - Jūs ką, nesiruošiat jų skiepyti?! Kam reikalingos tos laukinės obelys? Ką jūs su jom veiksit? Kur žadat dėti tuos aitrius obuoliukus?
– Tai jei tu visą laiką kartosi, kad tos laukinės obels vaisiai kartūs, rūgštūs, aitrūs, niekam netinkami – tai kam jai stengtis? O jei kasryt su meile priėjęs paglostytum, pasidžiaugtum, o anksti pavasarį jai pašnibždėtum, kad labai nori didelių raudonų, saldžių, o gal saldžiarūgščių obuolių – pamatytum, kaip ji dėl tavęs stengtųsi.... Ar dar prisimeni obelėlę, kurią auginai, savo rankomis sėklytę pasėjęs?
Arvydas apmirė.
– Bet gi ji taip niekada ir nederėjo, - tarė jis.
– Kol tu buvai čia. Po to Justė ją augino. Ji pražydo septynioliktą pavasarį.
Arvydas lėtai pasisuko ten, kur kažkada buvo dykvietė, o dabar, paskutinių saulės spindulių nutvieksti, sunkiai kėlė uogomis aplipusias šakas šaltalankiai. O arčiau jų augo aukšta, išlaki, pasidabinusi raudonų obuolių girliandomis gražuolė. Jo rankomis sodinta. Vis dar netikėdamas savo akimis, Arvydas priėjo visai arti, ištiesęs ranką palietė kamieną.
– Sveikas sugrįžęs namo, - tyliai sušnibždėjo vėjelis.

* * *

Arvydas pakirdo dar prieš aušrą. Pro atvirą langą liejosi ryto vėsa, sumišusi su paukščių giesmėm. Tyliai atsikėlęs, susirado rankinę, išėmė lėktuvo bilietą ir suglamžęs įmetė į dar šiltus krosnies pelenus. Išėjęs į priebutį stabtelėjo, kažkodėl prisiminęs tėvo žodžius, pasakytus jau prieš einant miegoti.
– O ką tu, tėvai,darysi, kai dalgio nebepakelsi? Kas rugius nukirs?
– A, čia dar negreit bus, - tėvas mostelėjo ranka.
– O vis gi?
– Kviesiu į talką kaimynų vaikį, - ir, pamatęs nebylų klausimą Arvydo veide, pridūrė, - o aš jam bičių šeimą padovanosiu, ir dar pamokinsiu, kaip su ja elgtis.
– O kitais metais? – neatlyžo Arvydas.
– Kitais metais pasikviesiu vaikį. Ir pamokysiu drožinėti.
– O dar kitais?
– Tai jau reiks kviestis talkon Justės Daugirdą. Arba tavo Mykoliuką, - šyptelėjo.
Basomis kojomis brisdamas per rasotą žolę, Arvydas nuėjo į sodą. Atsitūpęs panardino rankas į rasą, perbraukė šlapiais delnais skruostus ir kaktą, pasitrynė akis. Dar ir dar kartą. Atsistojęs ištiesė į šonus rankas ir giliai įkvėpė. Paukščių balsai suskambo ypač linksmai ir garsiai. Virš miško pasirodė saulės kraštas.
Išaušo nauja diena.

Andrius

*************************************************************

 
[ micro Engine: v0.11A, kodo ir dizaino eksperimentai: © Algis 2002-2024, http://komp.lt ]