|
    |
 |
 |
|
Inesa PROJEKTAS Giminės sodybų kūrimas Įvadas į projektą Žinodami dabartinę situaciją kaime, žinome, kad tai yra pasekmė Lietuvai praradus nepriklausomybę, kai sovietmečiu buvusi santvarka sudarkė žmonių sąmonę bei atėmė laisvės pojūtį. Kalbėdami apie kaimą, kalbame apie gamtą. Kalbėdami apie gamtą, kalbame apie Dievą. O žmogus juk yra glaudžiai susijęs su gamta. Be gamtos nėra žmogaus. Mūsų kūnas yra iš to paties šaltinio, kaip ir gamta: tas pats fizinis planas, ta pati materiali energija. Tie patys procesai, kurie vyksta augale medyje, gėlėje ar kitame vyksta ir mūsų kūne. Tokia pati medžiagų apykaita, toks pat saulės energijos, deguonies pasisavinimas. Iš to ir visa žmogaus sveikata. Bet ne kiekvienas suvokiame, kad nuo gamtos harmonijos priklauso žmogaus kūno, jame vykstančių procesų harmonija. Kaimas, gamta, dvasinis paveldas - tai tautos stiprybė, gyvastis ir esmingoji būtis. Kaimas neatsiriboja nuo Gamtos - Dievo, bet stengiasi būti gyvybinga dalimi, neniekindamas ir nenaikindamas jokių jo apsireiškimų. Esant tokiam ryšiui žmogiškasis sąmoningumas neatskiriamai srūva kartu su tautiniu sąmoningumu. Žmonės bėga iš kaimų, bet kaip tik kaime gamtos prieglobsty ir yra žmonijos išsigelbėjimas, pabudimas. Visų pirma reikia keisti žmonių nusistovėjusį konservatyvų mąstymą, sužadinti juose troškimą veikti patiems, jie įpratę laukti kol jiems bus paduota ar pagelbėta. Juk visi mes esame kūrėjai ir savo mintimis, žodžiais, veiksmais kuriame savo gyvenimą. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra mūsų pačių reikalas. Visų antra, reikia keisti gyvenimo būdą tiek kaimo gyventojams, tiek miesto. Daugelis kaime gyvenančių yra ūkininkai, užsiima gyvulininkyste ar augalininkyste ir gyvena lyg užburtame rate, nes rūpinasi ne savimi, o galvijais. Tai jų pragyvenimo šaltinis, o kartu ir gyvenimo būdas. Ne veltui sakoma: Jei Tėvas Dievas, tai ir mes, jo vaikai, dievai. O jei mes ūkininkai, tai kaip pavadinsim mūsų Tėvą? Kas ne ūkininkauja, tas gyvena iš socialinių pašalpų, tik retas kuris savo gyvenimą sieja su kūryba, užsiimdamas amatais, vaistažolių auginimu ar kita menine veikla. Žmogus laisvas tuomet, kai jis užsiima tuo, kas prie jo dūšios ir taip patenkindamas ne tik dvasinius, bet ir materialius poreikius, prioritetą skirdamas ne uždarbiui, o savęs realizavimui. M. K Čiurlionis ir kiti garsieji menininkai tyliam kaimo gyvenime ir jaukioje gimtojoje žemėje su jos laukais ir kloniais matė tobulą dieviško žaismo paveikslą, kurį perteikė savo kūriniuose. Kažkas yra pasakęs: Žmogus gyvena tol, kol kuria ir tai yra tiesa. Žmonės, gyvendami technokratiniame pasaulyje ne kuria, o ardo tapdami biorobotais, taip atitoldami nuo savo prigimtinių galių, kurias mums davė Dievas. Gamyklos, mašinos ir visa kita technika šiuolaikinė teršia aplinką, orą kuriuo kvėpuojame, vandenį, kurį geriame. Taip užsiteršia ir pats žmogus, todėl jis serga. Negalima sakyti, kad miesto žmonės gyvena geriau, juk jie taip pat jaučiasi nelaimingi, pilni rūpesčių, taip ir nerasdami išeities. Bet turi būti kitas kelias! Juk egzistuoja milijonus metų realus pasaulis šalia mūsų: šviečia saulė, pučia vėjas, teka upės, auga medžiai...Bet kaskart mes visa tai naikinam, o ji, gamta nežiūrint į tai tęsia savo gyvavimą. Manau, kad kitas kelias yra. Tai idėjos aprašytos V. Megre knygose apie Sibiro heroję, kuri vaizdžiai pasakoja apie nuostabią galimybę sugrįžti prie žmogui natūralaus gyvenimo būdo. Todėl šis projektas atspindi matymą ir įsivaizdavimą apie gyvenvietės sukūrimą, kuriame kuriamos gyvos oazės - Giminės Sodybos. Remiantis jos idėjomis, aš pateiksiu būdus, koks gyvenimas galėtų būti kaimo vietovėse. Projekto idėja Kaimas lyg upės vaga, kuria teka gyvastį teikiantis vanduo, lyg duburys, kurioje trykšta skaidriavandenis šaltinis, prie kurio parimus gaivinasi visa tauta, nes tas vanduo - tai šventumo pajauta, Tėvynės meilė, amžina šviesa ir išmintis. Kaimas maloningai dalijasi šiais dalykais, niekad jų nestokodamas, nieko mainais už tai nereikalaudamas. Tai toji terpė, kurioje galima sukurti harmoningą erdvę, namus, kuriuose gera, saugu gyventi. Susigrąžinti savąją gimtinę. Ta gimtinė, tai su meile, taisyklingai (panašiai, kaip dabar Feng Šui naudojami principai) sukurta sodyba. Ir anksčiau lietuviai tai puikiausiai žinojo. Tai yra namai fizine ir energine prasme, kuriuose gali saugiai augti šeima - sveika, graži, gera, su visomis teigiamomis savybėmis. Tai yra statiniai, vanduo, medžiai, sodas. Toje aplinkoje, toje sukurtoje erdvėje kaip tik ir formuojasi šeimos santykiai. Kaip kiekvienas Gamtos kūrinys turi savo vardą, vietą pasaulyje, ypatumus ir įpročius, taip sąmoningas žmogus jaučia bei brangina savo Tėviškę ir Tėvynę, godoja ir puoselėja protėvių papročius, tikėjimą bei kultūrą. Sodyba, kurioje gali natūraliomis sąlygomis gyventi šeima, turi būti žemės plotas, ne mažesnis, kaip vienas hektaras. Būtinai - sodas, o jei vaikai lieka tėviškėje, jie antrą sodą turi sodinti. Ką reiškia sodinti sodą? Tai yra gyvybės tąsa. Tai yra be galo svarbu, nes žmogus, pasodinęs sodą, vaismedžius, jais besirūpindamas, labai ilgai gyvena. Jis su gamta bendrauja, gauna iš Visatos energijos...Todėl svarbus dėmesys skiriamas elgsenai su žeme. Būtina žmonėms perteikti mūsų protėvių žinias apie giminės sodybų svarbumą. Nes šiandien mūsų gyvenime nėra nieko svarbiau, negu grąžinti Žemei pirmapradį žydėjimą, klestėjimą. Todėl hektaras giminės žemės simbolizuoja kažką neišmatuojamai reikšminga, ne vien tik žemės planetos gabalėlį. Projekto tikslas: Parodyti visuomenei dvasinį kelią, kuriuo galima atstatyti ryšį su gamta, o vadinasi ir su pačiu Dievu, taip pagerinant žmonių gyvenimo kokybę. Projektas tinka žmonėms, norintiems kurti giminės sodybą, t.y. miestiečiams turintiems žemę arba ne, o taip pat tiems, kas gyvena kaimuose ir nori atkurti savo sodybą, atsižvelgiant į pateiktus principus. Koks gi ryšys tarp hektaro žemės ir žmogaus dvasinio tapsmo? Tokios sąvokos, kaip meilė, dvasingumas, būtinai privalo turėti materialų įkūnijimą. Hektaras žemės, tai ne šiaip hektaras žemės. Tai erdvė, per kurią žmonės bus susiję su kosmosu. Į šią erdvę, vadinasi, ir į juos, reaguos visos planetos, kiek tik jų yra Visatoje. Pasižiūrėkite, kas vyksta pagal gamtos dėsnius: paprasta gėlė - ramunė - ir ta neatsiejamai susijusi su kosmosu, su planetomis, su Saule. Gėlė išskleidžia žiedą, kai pateka Saulė, ir suskleidžia, kai Saulė nusileidžia. Gėlė ir Saulė - tai harmoninga vienovė. Trilijonai kilometrų ir šviesmečių jų ryšiui ne kliūtis. Jos drauge - didžioji Saulė ir mažutė Žemės gėlė. Jos žino, kad tiktai laikydamosi drauge kuria Visatoje didžią harmoniją. Tačiau ne tik į Saulę reaguoja kiekviena Žemės žolelė. Reaguoja ir į kitas planetas, reaguoja į žmogų, į jo jausmų energiją. Dažnai galima pamatyti tokį fenomeną: gėlės nuvysta, kai jų šeimininkas išvažiuoja. Žodžiu, visi augalai reaguoja į žmogų. Jie gali žmogų mylėti, o gali jo ir nemylėti, vadinasi, meilę ar nemeilę pranešti savo planetoms. Ir štai dabar įsivaizduokite, kad jūs turite kažkiek erdvės - hektarą žemės. Ne šiaip hektarą, kuriame pasodinate bulves su tikslu jas parduoti, o hektarą žemės, kur pradėjote kurti, jau turėdami tam tikrą sąmoningumo lygį, tam tikrą dvasingumo lygį. Jūsų teritorijoje - daugybė augalų, tačiau juos pasodino ne samdyti žmonės, o būtent jūs. Kiekvienas augalas, kiekviena žolelė žvelgia į jus meilingai, ir štai šitie augalai, gyvos esybės, surenka jums visas geriausias Visatos energijas. Surenka ir atiduoda jums. Augalai minta ne tik žemės energija. Juk žinote, kad yra tokių augalų, kurie gali augti ir be dirvos. Prieš penkis tūkstančius metų Senovės Egipte gyveno žyniai, daugelio religijų sukūrėjai. Jie išmanė daug slaptų mokslų, pas juos patarimo ir pinigų ateidavo faraonas. Tačiau kiekvienas iš aukštųjų žynių turėjo savo hektarą žemės, kuriame neleido dirbti vergams. Šitie itin turtingi žmonės, daugybės mokslų išmanytojai, žinojo hektaro žemės slaptį. Egipte, ant senovinių šventyklų sienų buvo parašyta: Neimk maisto iš savo vergo". Tai vienas pavyzdys. Antras pavyzdys. Senovės Romoje senatoriai išleido įsaką: jeigu vergas moka dirbti žemę ir žemės jam yra duota, tai tą vergą galima parduoti kitam šeimininkui tik drauge su visa žeme, kad prie ten augančių augalų neitų pašaliniai. O kodėl Romos senatoriai kai kuriems vergams duodavo žemės? Ir dar pinigų, kad jie ten pasistatytų namą? Dėl vienos vienintelės priežasties - kad galėtų iš jų pasiimti 10 procentų derliaus, užauginto rūpestingai, su meile ir tos meilės prisotinto. Tik iš tokių produktų gali būti naudos. Egipto žyniai ir Senovės Romos senatoriai žinojo, koks maistas žmogui naudingas. Produktai, kuriuos mes dabar valgome, maistui visiškai netinka: tai negyvas maistas. Tarp tos uogos, kurią nusiskinate nuo krūmo ir tuoj pat suvalgote, ir tos uogos, kuri parduodama parduotuvėje, yra didžiulis skirtumas. Ir ne tik tai svarbu, kad parduotuvėje uoga jau apvytusi. Svarbu, kad joje nėra energijos. Ji nėra penas žmogaus sielai. Taigi, jei neturite savo hektaro žemės, tai niekur nerasite deramo jums maisto. Galite pasiimti pinigų ir nusipirkti kokių nors daržovių. Tačiau šios daržovės augo ne jums. Jos augo apskritai ne žmogui. Jos augo, kad būtų gauta pinigų. Nėra ligų, kurių negalėtų išgydyti Meilės erdvė, ta erdvė, kurią patys sukūrėte savo rankomis ir siela. Žmonės - tai Dievo vaikai. Augalijos ir gyvūnijos pasaulis, oras ir mus supanti erdvė irgi yra Dievo kūrinija. O visa tai drauge yra ne kas kita, kaip Dievo dvasios įkūnijimas. Jisai sukūrė nuostabų pasaulį ir atidavė jį savo vaikams. Imkite ir naudokitės! Tačiau norint naudotis, reikia šį pasaulį suprasti. Suprasti, kas yra mėnulis ir kas yra žolelė, kuri vadinasi kraujažolė. Ir kas gi yra hektaras žemės? Ar tai vieta, kur žmogus turi prakaitu pelnyti sau duoną? Ne! Tai vieta, kur žmogus apskritai neprivalo dirbti! Tai vieta, per kurią žmogus privalo valdyti pasaulį. Ar galima nūdienos žmonėms atverti kelią į kosmosą? Dar negalima. Todėl, kad ten atsiras ginklų, ten atsiras bjaurasties, ten prasidės tokie pat karai kaip Žemėje. Tačiau juk žmogus sukurtas tam, kad įsisavintų kitus pasaulius. Ir tai įvyks tik tada, kai žmogus supras ir įsisavins Žemę. Žmogui būtina suvokti, kur slypi tikrasis pasaulio grožis. Giminės sodybos erdvės kūrimo principai (naujai besikuriantiems): 1. Pirmiausia giminės sodybų kūrimas prasideda nuo savo suvokimo kėlimo. Tada kiekvienas norintis turi įsigyti apie vieną hektarą žemės, kuriame galėtų kurti rojaus sodą bei išmintingai viską apsodinti. T.y. kurti dvasiniams tikslams. § Apsitverti savo sklypą. Geriausia pasodinti įvairių rūšių medžius, tokius kaip klevai, ąžuolai, kaštonai bei klevai, o tarp jų įsėt tankius krūmus. Tokia gyvatvorė bus ilgalaikė, bei ošianti. Tėviškės sklype būtinai turi būti pasodintas giminės medis ir numirusį žmogų reikia laidoti ne kapinėse, o tame, savo rankomis sukurtame sodybos sklypelyje. § Tris ketvirčius ar pusę sklypo apsodinti miškeliu; § Pasodinti sodą iš vaismedžių § Daržui nedideliam vietą numatyti ir jame iškasti tvenkinuką vieno ar poros arų ploto; § Tarp miško medžių pasodinti aviečių ir serbentų, o pakrašty ir žemuogių; § Vėliau, tris kelminius avilius bitelėms pastatyti po šakotais medžiais; § Įrengt pavėnę nuošaly; § Pastatyti namą medinį, rąstinį ar iš šiaudų. 2. Kadangi prieš užgimdamas didžia dalim formuojasi žmogus, tai auklėjimas turi sietis su Visata. Todėl svarbiausius punktus tris, pirmąsias tris būties plotmes tėvai privalo savo vaikui kuriamam pateikti: § Gimimo plotmė. Ji remiasi tėvų mintimis apie būsimą vaikelį, kuris į šį pasaulį turi ateiti ne kaip kūniškų smagybių pasekmė; § Žmogiška plotmė. Kai meilės apsuptyje apie būsimą naują gyvybę, įvyksta lytinis aktas; § Erdvės plotmė. Nauja gyvybė turėtų gimti, toje pačioje vietoje, kurioje pradėtas ir išnešiotas. 3. Teisingas augalų sodinimas bei sąveika tarp jų. Pagal šiuos principus sklypą įkūrusi šeima gali užtikrinti gyvenimą be vargo ir savo vaikams, ir vaikaičiams. Tai giminės sodyba - vieta, kur gims ir augs jūsų palikuoniai, minės geru žodžiu sodybos įkūrėją, giminės pradininką. Ar tinka šie principai kaimo žmonėms? Ūkininkai nesijaučia laimingi, nes kuo didesnį derlių stengias gaut, rūpi kaip pelningiau parduot. Jie apie pinigus daugiau galvoja nei apie žemę. Ir patys netiki, kad galima laimingam būti savo gimtajame lizde. Tarkime, kaimo žmonės žemės turi. Tai gal tiek daug, kad nepajėgia ja pasirūpint, o gal netinkamai ja naudojasi? Namas taip pat pastatytas, daržas užveistas, tvora yra. Tačiau neišmanytai pastatytas namas reikalauja remonto, didelių kuro sąnaudų. O kaip visa kita apsodinta, užauginta ar įrengta? Atkreipkite dėmesį kaip elgiasi gamta. Niekas miške nebarsto trąšų, nesaugo augalų nuo ligų, kenkėjų, o derlius užauga. Nedidelis, tačiau skanus. Lietuvoje apie 30% gyventojų užsiima žemės ūkiu. Ko tikisi žemdirbiai, kaip verčiasi? Šiais laikais žemdirbio gyvenimas nėra lengvas. Jis tikisi, kad bus palankios gamtos sąlygos: pakankamai ir laiku palis, vasara bus šilta ir saulėta, o šalnos nepakenks derliui, nesutrukdys darbams. Pavyks parduoti žemės gėrybes ir bus galima laiku atsiskaityti už išsimokėtinai pirktą žemės ūkio techniką. Dar liūdniau, jei mintys būna pesimistiškos. Šiais laikais nusipirkti daržovių ar vaisių nėra sunku. Turguje, parduotuvėje pasiūla didelė, o kaina žema. Tai ar verta ūkininkauti: sodinti, prižiūrėti, apdoroti derlių, sandėliuoti? Tikrai neverta. Darbo daug, produktų kokybė abejotina ir pelnas nedidelis. Ko gi trūksta produktų kokybei? Spręskite patys: sėklos prieš sėją beicuojamos (apvelkamos beico sluoksniu, kuris yra labai nuodingas žmogui); prieš sėją į žemę beriamos kalio, azoto, fosforo arba kompleksinės trąšos. Vėliau laukas purškiamas herbicidais nuo piktžolių, insekticidais - nuo kenkėjų, fungicidais - nuo ligų. Iki derliaus nuėmimo šių pesticidų turėtų nelikti, tačiau visada lieka jų cheminio skilimo produktai, kurie kaupiasi tuose pačiuose augaluose, dirvožemyje, ore. Šių produktų niekas neieško ir netyrinėja jų poveikio sveikatai. Kaip manote, kokią įtaką tai turi kokybei? Ar žemdirbiai visa tai suvokia? Ar tikrai nėra kito kelio? Kas pasikeistų, jei žemdirbys puikiai suprastų koks reikšmingas ir visų vertinamas jo darbas. Suprastų, kad jo tikslas ne pelno siekti, bet, pirmiausia, užtikrinti, kad žmonių naudojami maisto produktai būtų jėgų ir sveikatos šaltiniu. Žmonės, dirbantys žemės ūkio srityje, stengtųsi to siekti, nes jaustų atsakomybę už savo gaminamus - auginamus produktus, o svarbiausia, kad šis darbas būtų atliekamas su malonumu, teiktų kūrybinio džiaugsmo, būtų jų šeimos gyvenimo būdas. Atsakykite sau, ar ne puikus būtų toks žmogaus požiūris į darbą, atsakomybę, į patį gyvenimą? Jau šiuo metu pasaulyje egzistuoja žemdirbystės sistemos. Visų pirma, tai permakultūra, kuri reiškia sąžiningą elgimąsi su Žeme, kada panaudoti gamtiniai resursai atsistato. Dirbant kartu su Gamta sumažėja darbo sąnaudos, o mūsų planetai Žemei nepadaroma jokios žalos. Taigi, Žemę reikia ne dirbti, o mylėti. O vaikai? Vaikų kaimo žmonės taip pat turi, gal ne vieną ir ne du. Bet ne kiekyje esmė, o kaip jie buvo užauginti. Taigi, galima sakyti, kad kaimo gyventojams nebuvo atėjusi į galvą mintis sukurt giminės sodybas, jas apjungiant į gyvenvietes. Nėra žinių kaip tinkamai išnešioti, gimdyti bei užauginti vaikus. Kaip teisingai išauginti uogas, augalus, vaisius ir daržoves. Projekto įgyvendinimo veiksmai (konsultantų iniciatyva): Žmonės patys nepabus, reikia postūmio suvokti kiekvienam giminės sodybos kūrimo svarbą. · Reikalingas paskaitų, kursų ar seminarų įvairiuose kaimų bei miestų vietovėse organizavimas. · Turi būti sukurtos sąlygos žemės sklypo gavimui kiekvienai norinčiai šeimai. · Būtinas bendro pobūdžio giminės sodybų ir gyvenviečių projektų planavimas pritaikant konkrečioms vietovėms. Reikia susirasti, kokie vaistingi žolynai ir apskritai kokie vaistingi augalai auga būtent toje vietovėje, ir išstudijuoti jų gydomąsias savybes. Būtina konkrečiai žinoti, kokios daržovės ir vaisiai gali natūraliomis sąlygomis augti. Reikia itin smulkiai ir nuodugniai konkretizuoti savo giminės sodybų ir gyvenviečių darbinius projektus. · Būtina į valstybės vystymosi programos kūrimą įtraukti mokslininkus, suprantančius viso vyksmo esmę. Tokia programa privalo būti visapusiška, joje per giminės sodybų kūrimą turi būti išspręstos našlaičių, skurdžiai gyvenančių šeimų problemos, taigi toje programoje per kiekvienos šeimos gerovę bus sukurta visos valstybės gerovė. Tegu kiekvienas žmogus padaro šia linkme viską, ką gali, ir tiek, kiek tik sugeba. (gyventojų iniciatyva): 1. Pradiniai veiksmai: § Suburti kaimynų bendruomenę, kuri siektų bendro tikslo. Tam tikslui pasiekti reikia: detaliai apgalvoti ir sukurti gyvenvietės projektą, kad visi klausimai būtų išspręsti prieš žemės gavimą ir būsimieji kaimynai vienodai matytų gyvenvietę. § Būtina, kad kiekviena šeima sukurtų savo giminės sodybos detalų ir apgalvotą planą. § Įgyvendinus anksčiau aprašytus veiksmus, sekantis veiksmas būtų kaimynų bendruomenės bendros gyvenvietės vizijos sukūrimas. 2. Tolesni veiksmai: Norint įkurti giminės sodybą, reikia pradėti štai nuo ko: § Imtis regione organizuoti iniciatyvinę grupę, kad pagal veikiančius įstatymus vėliau jai būtų galima suteigti juridinį statusą. Būtina nors laikinai arba bandomajam laikotarpiui išrinkti savo įgaliotą atstovą - pirmininką, kuris atstovaus (paduos pareiškimą gauti žemei, reikalui esant sušauks susirinkimą ir t.t.). Pirmininku geriausia pasirinkti bendruomenės lyderį. § Kreiptis į vietos administraciją, tiesiogiai į savo regiono administracijos viršininką, ir pateikti jam oficialų pareiškimą dėl žemės ploto suteikimo. Ploto dydis priklausys nuo to, kiek susirinks norinčių gauti jame žemės sklypus, ir nuo regiono galimybių. Būtina turėti omeny, kad būsimojoje gyvenvietėje dauguma šeimų gyvens visą laiką, vadinasi, ten turi būti pradinė mokykla, medicinos punktas, klubas, kurio statyba kiekvienam žmogui atsieis tuo pigiau, kuo žmonių bus daugiau. Mažos gyvenvietės neįstengs sukurti būtinos infrastruktūros. § Gavus žemės, galima kreiptis į specialistus: kaimo plėtros konsultantus, žemėtvarkininkus, architektus ir statybininkus, kad sudarytų gyvenvietės projektą. Tai svarbu, nes reikia žinoti, kokiame sklypo gylyje yra vanduo, t.y. kokio gilumo turi būti gręžiniai, kad vandens turėtų kiekvienas namas, kokiame gylyje turi būti pradėtas namo fundamentas, ar bus galima kiekviename sklype iškasti nedidelį tvenkinį. Bendras gyvenvietės išplanavimas svarbus ir norint išrinkti vietą būsimajai mokyklai, vietą bendram poilsiui, privažiavimo keliams ir t.t. § Užbaigus gyvenvietės projektą (jį kurti gali ne tik specialistai, bet ir būsimieji gyventojai), jūs turėsite detalų brėžinį, bendrą vaizdą, kuriame bus paženklinti visi paskiri ne mažiau kaip vieno hektaro sklypai. Naudojimasis sklypu būtinai turi būti įteisintas, patvirtintas atitinkamu juridiniu dokumentu, ir būtinai kiekvienas sklypas turi juridiškai priklausyti jo savininkui. Iniciatyvinės naujų gyvenviečių organizavimo grupės regionuose gali daug pasiekti, jei užsitikrins vietinės administracijos paramą. Taip ir įvyks, jeigu administracija pamatys, jog naujųjų gyvenviečių įkūrimas - regionui didelis pliusas. Tad reikia tuos pliusus parodyti jau šiandien. O jų yra, ir jie tikrai reikšmingi. Galima suorganizuoti projekto aptarimą vietos spaudoje, tegu specialistai-ekologai, ekonomistai, sociologai pasako savo nuomonę apie tai, kokią konkrečią įtaką šis projektas turės regionui. Būsimos ekogyvenvietės įvaizdis Ši projekto dalis aprašo gyvenvietės sukūrimo įvaizdį. Čia pateikiamas būsimas įsikūrusių žmonių gyvenvietės aprašymas. Šiose gyvenvietėse įsikūrusios bendruomenės yra geranoriškos, bendraujančios, pasiruošusios pasidalinti savo patirtimi. Gyventojai gyvena harmonijoje su gamta, kuri yra išmintinga, nuostabi mokytoja visam gyvajam pasauliui. Bendravimas su tokiais kaimynais praturtina žmogaus dvasią. Vaikai čia laimingi ir sveiki, nes sukurta jiems meilės erdvė pagal tris būties plotmes. Pagrindinį vaidmenį vaikų auklėjime atlieka gamta, kuri savo augmenijoj ir augalijoj turi visos Visatos informacijos. Įkurtame amfiteatre - visuomeniniame centre, vyksta susirinkimai, kuriuose tiek vaikai, tiek suaugusieji pasikeičia informacija, pasimoko vieni iš kitų. Ten sprendžiamos įvairios užduotys, rengiami žaidimai. Daugelis gyventojų visapusiškai išprūsę, o bestatydami savo namus, įsilieja visa savo esybe ir tuomet pastatytas namas yra atskiras unikalus meno kūrinys. Žmonės užsiima įvairiais amatais ir verslais, tame tarpe vaistažolių augimu, natūralių sulčių spaudimu, žvakių liejimu, juvelyrika, bitininkyste ir t.t. Daugelis miesto žmonių naudojasi tų gyventojų paslaugomis, kurie sugeba prideramai užauginti ir saugoti žemės ūkio produktus savo skonių pranokstančius stambių ūkių produkciją bei kitomis paslaugomis. Kad miesto gyventojai galėtų maitintis kokybiškais ir skaniais produktais, nustatytu laiku atvažinėja mašina, kuri iš anksto paruoštą produkciją veža į miestą. Sodybose gaminamas natūralus vynas, antpilai, užpiltinės iš įvairių uogų, kepama duona. Siekiama, kad viskas, kuo naudojamasi (rūbai, baldai ir t.t.), būtų pagaminta pačių žmonių iš natūralių medžiagų. Kaimo vietovėse rengiamos įvairios šventės, kada visa bendruomenė susirinkusi progumėlėje žaidžia žaidimus, šoka bei dainuoja. Švenčių tiek daug, kad visas gyvenimas ima atrodyti kaip viena didelė šventė. Taip pat šiose naujo tipo gyvenvietėse, kuriose vyrauja išmintis ir supratimas, sprendimai priimami bendruomenės susirinkimuose, kuriuose dalyvauja tiek maži, tiek dideli. Kada bus įkurta ne viena tokia gyvenvietė, o pasklis po Lietuvos regionus, bus rengiami netoliese esančių gyvenviečių susitikimai, kur bus keičiamasi patirtimi, informacija, sprendžiami daugelis svarbių klausimų, o naujai įsikūrusiems bus padedama ir konsultuojama. Projekto nauda Kokia nauda bus mūsų kaimui, o kartu ir valstybei, jei bus realizuotas šis projektas? Pagerės ekologinė padėtis. Žmonės, gavę žemės ir kuriantys joje giminės sodybą, pirmiausiai pradeda sodinti medžius, krūmus, atskirai ir žaliai gyvatvorei, uogakrūmius, vaismedžių. Tokio tipo gyvenvietės kartu su bendraminčiais kuriasi Sukiniuose, Vaškonyse ir kituose Lietuvos kampeliuose. Bus atstatytas žemės derlingumas. Žmonės, gavę žemės ne trumpalaikei nuomai, o naudojimuisi iki gyvos galvos, iškart stengiasi atstatyti dirvožemio derlingumą. Ir tai daro ne tik tręšdami jį organinėmis trąšomis, bet ir natūralesniu būdu - pirmaisiais metais pasėdami dirvožemį gerinančius augalus. Išsispręs šalies gyventojų aprūpinimas aukštos kokybės maisto produktais. Hektaras leidžia sukurti tobulesnę ekonomiką. Teisingai ją organizuojant, darbo sąnaudos vienam kvadratiniam žemės metrui sumažėja apie trisdešimt kartų. Žinoma, ne išsyk: jei teisingai vykdyti programą nuo pat pradžių. Tokiu būdu, pristatytosios programos realizavimas visiškai aprūpins šalį absoliučiai visais būtinais maisto produktais. Dabar apie maisto produktų kokybę. Juk žmogus, auginantis žemės ūkio produkciją, kuria minta jo šeima, nepribers į dirvožemį nuodingų chemikalų, cheminių trąšų, neaugins mutavusių produktų. Ši bjaurastis patenka į mūsų šalį ir žmonių būna perkama grynai dėl to, kad maisto produktų nepakanka. Esant pakankamam jų kiekiui, išsyk bus renkamasi pagal kokybę, kai kaimo žmonės pradės realizuoti savo produkciją. Demografinė padėtis pasikeis į gerąją pusę. Kaimas taps sveikesnis ir jaunesnis. Kaip žinome, demografinė padėtis kaime katastrofiška. Materialią paramą gimdyvėms padidinti, aišku, yra būtina, tačiau materiali parama irgi nieko nepakeičia iš esmės. Daugybės tūkstančių metų istorija parodo, kad moterys liaujasi gimdžiusios visada, kai nemato savo vaikams aiškios ateities. Pirmiausia būtinai reikia tiksliai ir aiškiai numatyti, kaip toliau vystysis tiek visa visuomenė, tiek ir atskiros šeimos kaip tos visuomenės ląstelės. Be to, ar reikia įrodinėti, kad nėščia moteris, kuri maitinasi ekologiškai švariais produktais ir geria tyrą vandenį, kvėpuoja tyru oru, susilauks sveikų vaikų, kur kas sveikesnių negu dabartiniai. Turbūt kyla klausimas kaip bedarbių šeima gali pasidaryti turtinga, gavusi nuosavybėn vieną hektarą žemės? Ir kodėl gi tada nieko nedaro šiandien patys kaimiečiai, kai turi žemės, tačiau badauja. Prie šio fenomeno galima pridurti dar kelis klausimus: kodėl milijonai žmonių sako, kad žemės sklypeliai, t.y. sodai, turintys keturis ar penkis arus, materialiniu atžvilgiu yra didelė paspirtis, iš esmės pagerinanti jų maistą, o kaimuose žmonės, turintys po 15-52 arus, sako: Mes badaujame, skurstame"? Kodėl? Ar nepriklauso mūsų gerovė ir nuo suvokimo lygio? Dauguma kaimo gyventojų mano, kad gerai gyventi galima tik miestuose, taigi jaunimas iš kaimų išeina. Tikriausiai dėl tokio reiškinio kalta ir mūsų propaganda, skelbta dar gana neseniai. Tik prisiminkite entuziastingus straipsnius šeštojo ar septintojo dešimtmečio spaudoje: kas ten herojai? Šachtininkai, medkirčiai, staklininkai, lakūnai, jūreiviai...Retkarčiais maloningai būdavo prisimenami ir kolūkiečiai, tačiau žmogus, sutelkęs dėmesį savo sklypo žemei, buvo vaizduojamas kaip neigiamas tipas. Netgi buvo stengtasi ir kaimo vietovėj statyti miestietiškus namus, šitaip iš žmonių atimant jų sodybas, verčiant juos dirbti tik vadinamąją bendrąją žemę. Apie šių dienų kaimo kaip apie visos šalies gyventojų didžiumos neišbrendamą skurdą nuolatos kalba ir politikai, ir žiniasklaida. Kalbama tiek daug, kad susidaro kažkokia didžiulė įtaiga, jog tie, kurie gyvena kaime, gali tik skursti. Beveik neduodama pavyzdžių, rodančių, jog tavo gerovė daug kuo priklauso nuo tavęs paties. Į klausimą, ar galima gyventi neskurstant, kai turi savo gabalėlį žemės, aš atsakysiu: galima! Šiame projekte įdėta nemažai teorinės medžiagos, kad būtų lengviau suvokti praktinius principus. Čia akcentuojamas žmonių prarastas ryšys su gamta, dėl ko šiuo metu visuomenė ir kenčia. Išdėstytų principų suvokimas, leidžia pasiekti tokią grandinę: žmogus (šeima) besikeisdamas, atkuria savo erdvę, sukurdamas giminės sodybą (nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią perteikia savo palikuoniams), o iš giminės sodybų susikuria gimininga gyvenvietė. Tokios gyvenvietės pasklisdamos po visą Lietuvą, pakeis dabartinę situaciją kaime. Tačiau kiekvienas žmogus turi pasirinkimą: gyventi technokratiniame (materialiame pasaulyje), ar gyventi gamtoje dvasiškai tobulėjant. Trumpai tariant, bet kurios kaimo vietovės atgimimas arba žmonių gyvenimo kokybė gali prasidėti tik nuo dvasinio pakilimo. ************************************************************ Neringa Geros valios laikraštis Lietuvoje pasirodo geros valios laikraštis, kurio pavyzdžiu paseka visa Lietuvos žiniasklaida. Šio laikraščio tikslas - kiekvieną dieną pateikti informaciją apie Lietuvoje ir pasaulyje vykstančius gerus įvykius, vertus pagarbos žmonių darbus. Kiekvieną rytą troleibusuose, autobusuose, gatvėse, kavinėse, darbovietėse, turgeliuose ir skvereliuose žmonės skuba atsiversti šį geros valios laikraštį, kad pasisemtų geros nuotaikos visai dienai, kad juos įkvėptų ir uždegtų geri pavyzdžiai, pagreitintų mintį, paskatintų kurti. Laikraštyje rašoma tik pozityviai, siekiant atskleisti giluminę žmonijos egzistavimo Žemėje prasmę. Jame nėra akcentuojami negatyvūs įvykiai (skandalai, katastrofos, nusikaltimai). Tokiu būdu žmonių energija ir kurianti minties galia nukreipiama teigiama kuriančia linkme. O linkmė labai paprasta ir aiški: grąžinti dvasingumą, meilę Žemei, atkurti ekologinę gamtos pusiausvyrą, žmogaus ir gamtos harmoniją, sustiprinti šeimas, skirti didesnį dėmesį vaikams, pripažįstant jų prigimtinę išmintį, gerumą, sąmoningumą, skatinti kartų bendravimą giminėje, stiprinti tautinę savimonę, suvokti gyvąją lietuvių tautos dvasią, pažinti ją dainose, raštuose, simboliuose, buities ir gyvenimo tradicijose, šventėse, atgaivinti giminės sodybas ir harmoningą gyvenimo būdą, propaguoti sveiką gyvenseną ir natūralias žmogaus dvasios ir kūno galimybes, burti gerų ketinimų verslininkus, besivadovaujančius suvokimu: verslas ir ekonomika tarnauja žmonijai (t.y. kiekviena prekė ir paslauga turi būti skirta žmogaus bei gamtos labui, tausojanti išteklius, palaikanti dvasingą žmogaus gyvenimo būdą), kalbėti apie visos žmonijos labui skirtus gerus darbus. Įvairios akcijos Vykdomos akcijos Transformuoju, kurių tikslas - tabako ir alkoholio pramonę nukreipti žmonių sveikatos gerinimui. Iš šių įmonių surenkami mokesčiai tiesiogiai skiriami tabako ir alkoholio prevencijai, alkoholikų ir rūkalių reabilitacijai, sveikatingumo programų vystymui, sveikų alternatyvų alkoholiui ar tabakui paieškai. Taip pat organizuojamos kosmetikos atsisakymo akcijos Nesidažau investuoju į sveikatą. Dalyvaujančios akcijoje moterys nebenaudoja kosmetikos, o pinigus skiria sveikatingumo programoms, pavyzdžiui, mankštų organizavimui. *********************************************************** Aurimas Prisimenu Prisimenu, kaip prieš dvidešimt metų ruošėme medžiagą savaitraščio Atgimimas skelbtam konkursui Padovanok Lietuvai viziją. Tuomet Vilniaus klubui Gyvieji namai tebuvo ketveri. Dabar, kai šiame klube renkasi žinomi visuomenės veikėjai, menininkai, pedagogai ir filosofai, įdomu prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. O pasirodo visai paprasta - žmones, kurie ateidavo į klubą nuo pat pradžių, vienijo svajonė - kurti gražesnį pasaulį sau ir kitiems. Tą svajonę, kuri šiandien jau didžiąja dalimi tapo realybe, tuomet apjungė 1996-taisiais pasirodžiusi Vladimiro Megre knyga apie Sibiro taigoje gyvenančią Anastasiją. Netrukus po pirmosios pasirodė ir dar aštuonios. Dėl knygose pateikiamų tiek praeities, tiek ateities įvaizdžių stiprumo ir dėl ypatingos teksto struktūros, artimos pirmapradei indoeuropiečių prokalbei, ši knygų serija sukėlė didelį atgarsį skaitytojų širdyse. Kiekvienoje šalyje, kuriose tik pasirodydavo knygos, kaip grybai po lietaus ėmė dygti anastasininkų sukurtos interneto svetainės. Judėjimas prasidėjo iš apačios. Panašiai situacija susiklostė ir Lietuvoje. Pirma pasirodė knygos rusiškai, po to - lietuviškas vertimas. Tada atsirado interneto svetainė http://anastasija.lt Netrukus, 2002-ųjų vasarį įsikūrė Kauno klubas Skambantys kedrai. Vėliau, tų pačių metų rugsėjo mėnesį dviejų studentų ir vienos moksleivės iniciatyvos dėka atsirado Vilniaus klubas Gyvieji namai. Kadangi apie jo susitikimus buvo skelbiama internete, greitai bute nebeužteko vietos visiems norintiems ateiti, tad teko ieškotis didesnių patalpų. Į klubą ateidavo tie, kuriems buvo artimi knygose išdėstyti vaizdiniai. Tai buvo žmonės, kuriuos jungė nuojauta, kad visa tai yra tikra. Ir netgi dar daugiau šie žmonės patikėjo, kad savo mintims, savais darbais jie gali sau, o tuo pačiu ir savo artimiesiems, sukurti darnų pasaulį. Į klubą atėjusieji žmonės greitai pajuto bendros minties galią ir netrukus ėmė kurti pirmąsias ekologines gyvenvietes. Tuomet Lietuvoje apie jas dar daugelis nieko nežinojo, o ir tie, kurie sužinodavo, dažnai skeptiškai vertindavo šį eksperimentą. Tačiau gyvenviečių kūrėjai buvo atkaklūs ir savo darbais bei žydinčiais sodais įrodė, kad ši mintis tikra. Pirmosios gyvenvietės kūrėsi pamažu, nors ir lėtai, tačiau užtikrintai Lietuvoje vėl pradėti sodinti sodai, kiekvienas gyvenvietės kūrėjas bent trečdalį savo vieno trijų hektarų sklypo paskirdavo miškui, kraštovaizdį papuošė tvenkiniai, iš pradžių kukliai, po to kiek drąsiau ėmė vienas po kito dygti ekologiški namukai iš rąstų, plaušamolio, šiaudų ir molio. Netrukus sodybose pasigirdo pirmieji vaikų krykštavimai. Atvažiavusieji paviešėti matė čia kuriama kažkas gražaus, mielo širdžiai. Kadangi technokratinis pasaulis vis labiau įsuko žmoniją, sparčiai daugėjo tokių, kurie ieškojo išeičių iš užburto vartotojiškosios visuomenės dirbk, pirk, mirk modelio. Vis daugiau įvykių rodė, kad žmogus tol nebus laisvas, kol neišsilaisvins nuo priklausomybės pinigams bei technokratinei sistemai. Daugėjo ir ekonomistų, intelektualų, kurie suprato, kad kapitalizmas - tai sistema, kurios dėka tam tikri asmenys įgyja galią valdyti tiek pasaulio šalių politines sistemas, tiek visą pasaulinę ekonomiką. O siekiant egoistinių tikslų, gamtos naikinimas rizikingai artėjo prie pasaulinės katastrofos. Tačiau pasaulis pasikeitė greičiau, nei buvo tikėtasi. Nepaisant kai kurių bandymų iškraipyti informaciją per žiniasklaidą, greitai apie gyvenviečių kūrimą, kaip modelį, leidžiantį iš esmės spręsti pasaulines problemas, buvo žinoma visame pasaulyje. Daugelyje šalių tokios gyvenvietės tapo visuomenes pokyčius generuojančiais institutais. Naujai sodybose besikuriantys žmonės sudarė optimistiškai nusiteikusį, gyvenimo būdą keisti apsisprendusį ir visuomenės problemoms neabejingą gyventojų branduolį. Prie judėjimo prisijungė visų amžiaus grupių piliečiai, o bendra svajonė ištirpdė barjerus tarp kartų. Greitai žiniasklaida prisipildė informacijos apie tokį pasaulyje vykstantį procesą ir tai tapo visuotinio aptarimo objektu. Geometrinės progresijos greičiu daugėjo naujo tipo gyvenviečių Lietuvoje ir už jos ribų. Procesą palengvino tai, kad panaudodami naujausias technologijas daugelis žmonių savo darbus galėjo atlikti neišvažiuodami iš sodybų. Padėjo ir tai, kad šią idėją palaikė daugelis visuomenės sluoksnių kiekvienas ieškojo būdų, kaip realizuoti savąją svajonę, kaip kartu su mylimu žmogumi sukurti giminės sodybą. Jausdami, kad kuria iš gamtos spalvų, daugiau laiko praleisdami gamtoje, žmonės vėl pajuto dieviškos kūrybos džiaugsmą. Polėkio pagautos aktyviausiai sodybas kūrė jaunos šeimos. Dažnai jauniesiems padėdavo jų tėvai. Ilgainiui vis daugėjo ir vyresnių šeimų, apsisprendusių keisti savo gyvenimo būdą ir prisijungusių prie gyvenviečių kūrimo. Atėjo laikas. Pasaulis buvo išgelbėtas. Jį išgelbėjo tie, kurie tikėjo ir stengėsi. Džiaugiuosi, kad jų buvo daug. Dėkoju Dievui, už tokį nuostabų pasaulį, už galimybę rinktis, už galimybę jausti, už galimybę kurti. Dėkoju Dievui, kad esu! ************************************************************ Dalia Vilties parkas Lietuvoje didelio palaikymo susilaukė projektas Vilties parkas. Sudarytos sąlygos kiekvienam nepagydoma liga sergančiam žmogui pasodinti savo vilties medį, puoselėti ir prižiūrėti, su juo kalbėtis, lankyti jį. Kas turėjo daugiau jėgų ir noro, galėjo sodinti visą vilties sodą, kurti gyvą gamtos paveikslą. Šiame projekte dalyvavo savanoriai, kurie padėdavo silpniau besijaučiantiems, pasirūpindavo sodinukų atvežimu. Po kiek laiko pagyvėdavo žmonių veidai, akyse įsižiebdavo kūrybinė ugnelė. Jie nebesijausdavo lėtai merdėjantys, naujai atrasdavo gyvenimo prasmę. Vis dažniau pasitaikydavo stebuklingų išgijimų. Apie Vilties parkus rašė straipsnius, kūrė filmus. Bet svarbiau yra žinojimas, kad galbūt kažkas ir po šimto metų grožėsis, glausis ar sėdės po medžiu, kurį sodino tavo rankos. Net ir tie žmonės, kurie išeidavo, išeidavo su ramybe širdyje. Kitas projektas - Žydinti ramybė skirtas depresija sergantiems žmonėms. Jiems suteikta galimybė pagyventi mažuose jaukiuose nameliuose. Aplink kiekvieną tų namelių paskirtas žemės lopinėlis, kur kiekvienas gyventojas galėjo įnešti dalelę savo gyvos kūrybos: sodinti įvairius medelius, krūmelius, gėlynus, kurti įvairias kompozicijas iš akmenėlių ir pan. Vieni galėjo tiesiog iš lėto vaikštinėti ir grožėtis, kiti - sodinti ir prižiūrėti augalėlius. Kiekvienas čia galėjo tiesiog būti, niekur neskubėti, įsiklausyti į save, priartėti prie gamtos. Rytais visi kartu galėjo daryti mankštelę. Pagrindiniame namelyje buvo galima pasiklausyti raminančios muzikos, dalyvauti meno terapijos užsiėmimuose. Vakarais norintys susirinkdavo prie laužo jaukiai pasibūti. Čia taip pat dirbo savanoriai, kurie parūpina įvairių sėklų ir sodinukų, į juos visada buvo galima kreiptis, išsipasakoti. Žmonės palengva išmoko gyventi darnoje ir, sugrįžę į savo įprastą aplinką, išliekdavo jautrūs sau, kitiems žmonėms, gamtai. Pradėjus vykdyti šį projektą, Lietuvoje sumažėjo savižudybių skaičius. ************************************************************* Lina Lietuva žydintis sodas Televizija ir radijas daro stiprią įtaką žmonėms. Jų pagalba žmonės suburiami įvairiems geriems darbams, ypač stengiantis Lietuvą paversti žydinčiu sodu. Prieš 20m. Lietuvos televizijai buvo pasiūlytas nuostabus projektas, kurio ji ėmėsi labai entuziastingai. Buvo pasiūlyta įjungti visą Lietuvą į bendrą kūrybą paversti ją žaliuojančia ir žydinčia oaze. Televizija paskelbė konkursą vaikams ir jaunimui sukurti savo miestų, gyvenviečių apželdinimo ir sutvarkymo projektus, kuriuos įgyvendinti padės nuolatinės masinės talkos. Konkursų laimėtojams buvo siūlomos pažintinės kelionės po pasaulį. Kam, jei ne vaikams gyventi ateities Lietuvoje? Lai jie ir sukuria tokią Lietuvą, kokioje norėtų gyventi . Taip prasidėjo tai, kas netrukus įgavo pagreitį ir išsirutuliojo į nuostabų dalyką, besitęsiantį iki šiol... Mokyklose ir universitetuose kasmet vyksta konkursai, kuriuose vaikai ir jaunimas kuria ir įgyvendina projektus, kaip nuostabiau apželdinti, sutvarkyti, papuošti savo miestą ar kaimą, kad jame būtų gera gyventi. Vaikai pasirenka konkrečias miesto vietas, jas fotografuoja, braižo jų planus, piešia piešinius - vaizduoja jas jau sutvarkytas, apsodintas medžiais ir gėlėmis. Bendradarbiaujama su televizija. Geriausi projektai pristatomi per laidas, žinias. Laidų vedėjai, organizatoriai prisideda prie jų darbo, surasdami rėmėjus, firmas, verslininkus ar šiaip žmones, norinčius prisidėti. Sprendžiama, kaip vaikų projektus įgyvendinti. Pavasarį skelbiamos masinių talkų dienos. Visi renkasi į talkas, vykstančias jų vietovėje. Sodininkai, ūkininkai, kaimų gyventojai suveža į talkas augalus, kurių savo sodybose turi labai daug. Talkų metų žmonės dalinasi patirtimi, augalais, keičiasi ekologiškų sodybų produkcija, vyksta šventė. Daug liaudiškų dainų, šokiai. Kadangi tokios talkos vyksta kasmet ir yra žmonių mėgstamos (panašus reiškinys kaip dainų šventė Pabaltijo šalyse), per 20m. Lietuva tapo neatpažįstamai pasikeitusi. Vaikai savo kiemus taip išdailino ir išpuošė, kad teliko tik tobulinti tai, ką per tą laiką sukūrė. Miestų gyvenamieji rajonai tapo apsupti pušimis, kiemuose daug krūmų, gėlių Raganės, vynuogės vejasi balkonais. Rožių krūmai. Gyvos tvorelės. Pavėsinės. |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
