|
    |
 |
 |
|
Leiskite prisistatyti: Kristina 27 metų jauna mama. Nors jau senei neesu vaikas, bet vis svajoju kaip mergyte apie šalį, kurioje noriu gyventi, gimdyti vaikus, džiaugtis, buti laiminga. Toli gražu nėra dabar mieloji Lietuva mano svajonių šalis, bet aš norėčiau, kad mano vaikai ir visos kitos kartos gyventų mano svajonių šalyje. Te atleiskite man, jei tekstas pasirodys neišdėstytas pagal visas taisykles ir su daugybe klaidų, bet tai smulkmenos, palyginus su visom idejom. Aš manau, kad dauguma iš mūsų norime gyventi švariuose (be šiukslių, be dūmų, be dulkių) miestuose ar gyvenvietiese, valgyti ekologiškus maisto produktus, dirbti megstamus darbus, auginti protingus, linksmus ir daug žinančius ir daug galinčius nuveikti vaikus. Norime, kad nebūtų bedarbystės, kad nebūtų vaikų globos ir senelių namų, kad nebūtų vagysčių ir korupcijos. O kaip visko pasiekti? Pabandysiu tai aprašyti. Jau matyt nekarta, mielieji, Jūs girdėjote apie siūlymą norintiems žmonėms išskirti po vieną hektarą žemės (be to, noriu pabrėžti, kad keliose netolimuosiuose valstybėse jau YRA priimti istatymai, duodantys žmonėms žemės iki gyvosios galvos, su galimybe paveldėti tas žemes iš tėvų). Ir aš pradėsiu butent nuo to. Kaip išspręsti bedarbystės problemą? Ekologiškai švarių produktų problemą? Žemės erozijos ir miškų išnaikinimo problemą? Švaraus vandens problemą? Elektros energijos gaminimo problemą? Ir dg. kt. Atsakymas į visus šiuos klausimus bus vienas: Išskirti kiekvienai norinčiai šeimai, ar norintiems asmenims, nemažiau kaip po 1 hektarą žemės ploto (tai gali būti ir visiškai apleistos ir nederlingos žemės), kad žmonės galetų įkurti Giminės sodybas. Kodėl po 1 hektarą? Būtent tokio ploto reikia, kad aprupinti vieną šeimą ekologiškai švariu maistu ir vaistinėm medžiagom, neniokojant, neariant žemės, netrešiant ir nepurškiant cheminėmis medžiagomis ir, svarbiausia, neįdedant perdaug pastangų ir laiko tų produktų auginimui. Apsodinę nemažiau nei pusę hektaro žemės ploto mišku ir apjuosę visą hektarą žaliąja tvora, yra pagerinamas oras (vadinasi sumažėja užterštumas), sodai ir daržai apsaugomi nuo tiesioginių vėjų, kurie kenkia augalų normaliam vystimuisi, apsaugo augalus nuo nušalimo, nuo sausrų, sudaro palankų mikroklimatą. Žemė tampa derlingesnė dėl natūralaus trešimo (medžių ir krūmų lapija, žolės sudaro ekologiškas trašas, o dirvoje gyvenantys mikroorganizmai, sliekai ir kitokie gyvūnai pasirupina nukritusia lapija ir paverčia ją į gumusą derlingą žemę). Kadangi namai stovi už žaliųjų tvorų, tai reikes mažiau medžiagų namo apšildymui. Be to, egzistuoja daug metodų, kaip galima statyti namus iš ekologinių medžiagų: medžio, molio, šiaudų ir kt. Apsodintas plotas taps vietinių gyvūnų, paukščių, vabždžių žaliuoju namu. Bus išsaugota daugybė į raudonąją knygą irašytų gyvūnų! Soduose ir daržuose visiškai nenaudojant cheminių medžiagų ir naudojant neariamąjį sodinimo metodą bus pagerintos floros ir faunos gyvenimo salygos. O tai pagerins žemės derlingumą, duos dideį derlių ir apsaugos augalus nuo visokių ligų. Taigi, visi lieka aprupinti darbu (žodis yra kabutėse, nes gerai suplanavus savo sklypą ir suderinus visus augalus, ateityje laiko augalų sodinimui ir jų priežiūrai bus panaudojama neitikėtinai mažai!!!), gyvenamuoju plotu, ekologiškai švariom maisto medžiagom. Žymiai sumažės užterštumas. Jei naudotis principu: Viskas kas buvo paimta iš žemės turi būti jai ir grąžinta, tai išsprendžiama orgainių atliekų problema. Jei sodybose žemės paviršiuje bus išsklaidomos organinės medžiagos ir greitai puvančios medžiagos (medžiagos sukauptos ir šeimų, gyvenančių sodybose ir žmonių, gyvenančių miestuose), tai pirmiausia, kaip sakiau, nereikės kurti šiukslynų, antra, bus gerinama sodybų žemė. Žemė pagerės, kai organinės medžiagos bus perdirbtos mikroorganizmais, sliekais ir kitais žemės paviršiuje gyvenančiais gyvūnais (dauguma organinių medžiagų virsta gumusu jau po vienerių metų). O kaip gi su kitom atliekom? Ypač su celofaniniais maišeliais? O juos BUTINA pakeisti maišeliais iš greitai irančių medžiagų: šiaudų, tekstilės, popieriaus ir kt. Šeimos, gyvenančios sodybose tikrai pasistengs, kad visokiu atliekų būtų kuo mažiau, jei tokios medžiagos ir atsirastų, tai kiekvienoje sodyboje būtų po nedidelį šiukšlyną, kur šeimos ir kaups savo atliekas. Apsodinus sodybas ir miestų laisvuosius plotus medžiais bei krūmais bus pagerintos oro sąlygos, sumažės dulkių ir kitų medžiagų, kenkiančių žmonių sveikatai. Jei miestouse leisime važiuoti tik ekologiškai švariam transportui (tarkime, leisti mieste važiuoti tik visiškai ekologiškiems autobusams ir troleibusams, dviračiams ir kitoms priemonėms, nenaudojančioms tradicinių degalų), bus beveik visiškai isšpręsta miestų užterstumo problema. Jei gerai apsižiurėsite mieste, tai daug žemės ploto užlieta betonu ar asfaltu. Jei leisti po miestą važiuoti tik ekologišką transportą (aišku jo turi būti pakankamai, kad visi spetų kur jems reikia, bet, daugeliui žmoniu išsikrausčius iš miestų į savo sodybas to transporto reikės kur kas mažiau!), tai daug kelių reikėtų nuimti atlaisvinti nuo asfalto, betono, užpilti žemėm ir užsodinti augalais. Sakysit, kad reikės daug daugiau žmonių, prižiūrinčiu tuos augalus? Manau, kad ne, nes patirtis rodo, kad žmogus nemoka skaityti gamtos knygos, jis niokoja ir kiša savo rankas ten, kur nereikia. Vat paimkime žolę: ji yra pjaunama taip žemai, kad žemė lieka vos ne visiškai plika! Ateina šiltesni orai ir ką mes matome vietoj gražio gazono? Išdžiuvusę dirvą! Ir verkiame tuomet, kad reikia laistyti, kad gazonai gražiai atrodytų. O kodėl gi nepalikus žolės 10-20 centimetrų aukščio? Tokio aukščio augalams pakanka, kad išsaugoti žemę dregna. O jei palikti čia pat nupjautas žoles, tai tos žoles po kurio laiko bus sudorotos vietos organizmais ir taps kuo puikiausia organine traša! Be to, manau, kad žmonės, gyvenantys mieste, galėtų patys tvarkyti aplinką. Gal taip pradėtų gerbti tai, kas yra aplinkui?! Dar vienas svarbus aspektas - žmonių sveikata. Pagerėjus gamtos salygom, maisto produktų kokybei, gyvenimo salygom, daugelis žmonių atsikratys visų savo ligų, sumažės nevrozė ir atsiras noras veikti, gyventi, kurti. Manau, kad tokiom salygom daugelis moterų norės GIMDYTI sveikus vaikus! Aš neatsisakyčiau tokiom salygom auginti PULKĄ vaikų!!! Vat kaip tik pakalbėkime apie vaikus, vaikų auklėjimą. Teatleidžia man visi mano mokytojai už mano ižūlumą, bet štai ką pasakysiu: vaikams nesuteikamos minimalios salygos vystytis, mokytis tobūlėti! Vaikai yra tramdomi, verčiami ramiai sedėti, nereikšti savo nuomonės, jie negali pasireikšti nei kūrybiškai, nei dvasiškai mokymosi grafikai ir medžiagos neatitinka vaikams reikiamas sąlygas! Dauguma informacijos, pateikiamos vadovėliuose yra ištempta, klaidinga (ypač istorijos vadovėliuose), perdaug specializuota, nesusieja visas mokslo šakas (vat neaišku kur tu gali panaudoti matematiką tik pinigų skaičiavime? O gal fizikoje, biologijoje, ekonomikoje, chemijoje, braižyboje, fiziniame lavinime ?) Todėl, vienas iš pasiūlymų vystyti netradicinio mokymo mokyklas. Antras norintiems vaikams leisti mokytis Namuose namų sąlygom. Kodėl taip geriau? Vat, paprastas pavyzdys: klasėje 20 mokinių, pamoka vyksta 45 minutes (nors yra įrodyta, kad tik 30 minučiu vaikai gali naudingai mokytis!). Vadinasi tik 2 minutes savo laiko mokitojas gali skirti kiekvienam mokiniui! JUOKINGA! Manau, kad namie, esant reikalui, tevai gali skirti vaikui tiek laiko, kiek to pareikalaus užduotis! Kaip patikrinti ar vaikas mokosi? Irgi paprasta sudaryti komisijas, kurios priiminės egzaminus kelis kartus per metus. Vat ir visas sudėtingumas. Plius, namuose vaikai mokomi Galvoti ir veikti SAVARANKIŠKAI, jie mokomi atsakyti už savo veiksmus ir sprendimus. Kodėl vaikai nenori mokytis? Dauguma iš jų nesupranta kur gali panaudoti jiems pateikiamas žinias! Tai, gal reikėtų daug dėmesio skirti ir praktiniam žinių panaudojimui? Juk matematiką reikia žinoti ne tik dėl sudeties ar dalybos veiksmų, o dėl to, kad būtų galima suprasti visus procesus, vykstančius Žemėje! O dabar prisiminkite, kiek laiko Jūs praleidote mokykloje už praktinio žinių panaudojimo? Dabar yra sprendžiama dar viena problema: ką gi daryti su Ignalinos gyventojais? Juk, jeigu uždarys tą siaubingą atominę, daugybė žmonių liks be darbo, be maisto, be elektros ir kt. Duokite žmonėms galimybę dirbti žemę, jie aprupins savo šeimas (ir žmones, likusius gyventi miestuose) ekologišku maistu ir kitais dalykais, kuriuos gali gaminti savo sodybose. Elektrą gali gaminti vėjo generatoriai arba galima pasinaudoti saulės baterijom. Elektros energijos užteks ne tik ekogyvenvietems aprūpinti, bet ir mieste gyvenantiems. Tokiu būdu, NEBUS pastatytas naujas reaktorius ir mes busime apsaugoti nuo nelaimės, atsitikusios Ukrainoje. Be to, nebus radioaktyvių atliekų, kurias, vėlgi, dar nesugalvojo mokslininkai kur saugoti! Be to, kiekviena šeima (ne tik iš Ignalinos rajono) galetų savo sodybos žemėje saugoti kapsulę su jau atidirbusiu uranu, tokiu būdu nereikės statyti ir ieškoti vietų kur saugoti atidirbusias radioaktyvias medžiagas. Kodėl turetų žmonės sutikti? Yra žinoma, kad nedidelis urano kiekis yra nepavojingas. Be to, sutikusiems, manau, reikėtų sumokėti už tos kapsulės saugojimą tam tikrą kompensaciją. O kaip gi su elektros energija, be kurios kolkas žmonija neapseis? Manau, kad kiekvienoje ekologinėje gyvenvietėje reiktų pastatyti po vejo jegainę, aprūpinančia visą gyvenvietę reikiamu elektros energijos kiekiu. Elektros energijos perteklius (kaip ir maisto produktų perteklius) gali būti parduodamas ir teikiamas miestams, kitoms šalims. Vandens užteršimo problema irgi labai aštri. Ją išprendžia tos pačios sodybos. Kadangi žemė neariama, netriašiama ir kitaip neniokojama, tai daug dregmės ir maistinių medžiagų sulaikoma žemės paviršiuje, o į upes sutekės tik švarus vanduo. Nenaudojant namų ūkyje cheminių medžiagų, pavyzdžiui, indų ploviklių, skalbimo miltelių, o naudojant Ekologiškus ploviklius (tokios medžiagos jau sparčiai plinta tarp žmonių, norinčių gyventi ekologinėse gyvenvietiese ir galvojančių apie švarią ateiti), į upes nesutekės užterštas vanduo iš kanalizacijų. Be to, jau egzistuoja ekologiškos kanalizacijos, kurios galetų būti integruotos į miestų nuotekų sistemą. Kam ir kodėl naudinga duoti norintiems asmenims žemės plotelį? Tai naudinga visiems Lietuvos gyventojams, nes žmonės bus aprūpinti gyvenimo sąlygomis, maistu ir kitais būtinais dalykais. Jų sodybos bus visiškai autonominės! Visi produktai, pagaminti ir išauginti Giminės sodybose bus neapmokestinami jokiais mokesčiais! Išvysčius turizmą valstybė daug pajamų gaus iš šios šakos. Valstybės biudžetas papilnės eksportuojant ekologinius produktus (kurie jau dabar kelis kartus brangesni už techniškai ir masiškai užaugintus produktus) ir elektos energiją, pagamintą vėjo jegainių ir kitų analogiškų šaltinių! Kam ir kodėl tai NEnaudinga? Akyvaizdu, kad tai nenaudinga technologinei pramonei! Žmonės, gyvenantys savo sodybose nenaudos nei cheminių medžiagų, nei sunkiosios technikos, nei specifinių aparatų. Tai nenaudinga tiems, kas verčia žmonės dirbti už grašius, nes žmonės bus visiškai aprūpinti maistu, gyvenimo sąlygom su autonominėmis: šildymo sistema, elektra ir kanalizacija. Bet juk svarbu, kad pagerėtų žmonių gyvenimo ir maitininimosi sąlygos, kad sumažėtų bedarbystė, kad padidėtų žmonių dvasingumas, kad kiekvienas turėtų pakankamai laisvo laiko užsiimti mėgstamu darbu Svarbu, kad norėtųsi GYVENTI! Kiek gi laiko reikia įgyvendinti visas šitas svajones? Patikekite, mažiau, nei atrodo. Išdalinus žemę žmonėms, jau po 5 metų žaliuos nauji sodai, miškai, pievos Dar po kelių metų Žemė gali virsti tikru roju. Taigi, Aš UŽ Rojų Žemėje! O Jūs?! Štai tokią aš įsivaizduoju Lietuvą ir ne po 20 metų, o daug greičiau!!! Pagarbiai, Kristina M. |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
