Sveiki visi! Mūsų dainius Ričardas Kairaitis-Strazdas parašė mums visiems laišką ir dovanoja savo dainą, kurią galite išgirsti ir parsisiųsti paspaudę nuorodą esančią Ričardo laiško pabaigoje. Ričardas parašė:

Namaste, visiems!


“Pakilkim aukštai, sparnus išskleidę,

Aukščiau pačių balčiausių debesų!

Padovanokim kiekvienam po žvaigždę,

Tebūna mūsų žemėje šviesu!”



Praėjus Rasos šventei, dar visą savaitę skambėjo šis Gintaro Baranausko iš Alytaus sukurtos dainos priedainis. Skambėjo kasdien ir be perstojo – einant uogaut ar dirbant kitus darbus. (Šis priedainis, beje, tapo stovyklos, kurią organizavom liepos mėn. kartu su draugais Labanore (Sigito sodyboje), himnu).

Pagalvojau – tai štai kokia yra geros, tikros dainos jėga! Štai kokia yra jėga, kai mes susirenkam ir giedam – darniai ir vieningai!

Mudu su Saulium nepaprastai džiaugėmės visais, kurie atvažiavo pas mus per Rasas ir prisipažinsiu – abudu susigraudinom, kai kitą dieną visi išsivažinėjo.

Kokia, vis dėlto yra laimė - būti gerų žmonių draugijoje!

Pagalvojau – kaip gerai, kad mes žinom, pažįstam vieni kitus! Ir kai pagalvoji, kad tokie šviesūs žmonės kuriasi, kuria - visom prasmėm, na ir aišku dainuoja, tai širdį užlieja toks šiltas jausmas…

Kiek šviesos jūs visi paskleidžiat per visą Lietuvą, per visą Motiną-Deivę-Žemę!



Kiek įkvėpimo jūs suteikiat kitiems!

Kaip aš džiaugiuosi!

Žinau, kad būna nelengva naujakuriams, tiems pirmiesiems arba tai grupei žmonių, kurie kuriasi ekologinėse gyvenvietėse, kurie nori matyti tarpusavio vienybę ir harmoniją, ir pergyvena, kai iškyla kažkokių nesutarimų.

Manau visada turėtume atminti vieną dalyką - “Aš, pirmiausia aš pats sukūriau situaciją, kurioje dabar atsidūriau”. Ar gera ji būtų, ar mano manymu – bloga. Ir toji pradžia gali būti net ne šiandien, net ne vakar ir gal būt net ne šiame įsikūnijime...

Išeitis, žinoma, visada yra!

Bet raktas yra kiekvieno mūsų viduje…

Štai vienas pasakojimas:

Vienas protingas profesorius vieną kartą universitete savo studentams uždavė tokį klausimą : ,,Ar viskas, kas egzistuoja, yra sukurta Dievo''?, vienas studentas drąsiai atsakė : ,,Taip, sukurta Dievo''.,,Dievas viską sukūrė? '', paklausė profesorius.,,Taip, sere'' atsakė studentas. Profesorius paklausė ,,Jeigu Dievas sukūrė viską, reiškia jis sukūrė blogį, nes jis egzistuoja. Ir vadovaujantis tuo principu, kad mūsų veiksmai apsprendžia mus pačius, reiškia Dievas yra blogis''. Studentas nutilo išgirdęs tokį atsakymą.
Profesorius buvo labai savim patenkintas. Jis pasigyrė studentams, kad dar kartą įrodė, kad tikėjimas Dievu - tai mitas. Dar vienas studentas pakėlė ranką ir paklausė: ,,Ar aš galiu jums užduoti klausimą, profesoriau?'', ,,Žinoma'' atsakė profesorius. Studentas atsistojo ir paklausė: ,,Profesoriau, ar šaltis egzistuoja?'' ,,Kas per klausimas, žinoma, egzistuoja. Tau niekada nebuvo šalta?''. Studentai pradėjo juoktis dėl jaunuolio klausimo. Jaunuolis pasakė: ,,Iš esmės, sere, šaltis neegzistuoja. Sutinkamai su fizikos dėsniais, tai, ką mes vadiname šalčiu, faktiškai yra šilumos nebuvimas. Žmogų ar daiktą galima ištirti ar jis turi arba ar perduoda energiją. Absoliutus nulis (-460 laipsnių pagal Farenheitą) - tai visiškas šilumos nebuvimas. Visa materija tampa inertiška ir nebegali reaguoti esant tokiai temperatūrai. Šaltis neegzistuoja. Mes sukūrėme tą žodį, kad aprašytume tai, ką mes jaučiame nesant šilumos''.
Studentas tęsė toliau ,,Profesoriau, ar tamsa egzistuoja?'', profesorius atsakė ,,Žinoma, egzistuoja''. Studentas atsakė: ,,Jūs sere, vėl esate neteisus. Tamsa taip pat neegzistuoja. Tamsa iš esmės - tai šviesos nebuvimas. Mes galime išstudijuoti šviesą, bet ne tamsą. Mes galime panaudoti Niutono prizmę, kad išskaidyti baltą šviesą į daug spalvų ir ištirti kiekvienos spalvos bangos ilgį. Tačiau mes negalime ištirti tamsos. Paprastas šviesos spindulys gali įsiveržti į tamsos pasaulį ir jį apšviesti. Kaip jūs galite sužinoti kokio tamsumo yra kokia nors erdvė? Jūs matuojate, koks šviesos kiekis patenka. Ar ne taip? Tamsa - tai terminas, kurį žmogus naudoja, kad aprašytų tai, kas vyksta, kai nėra šviesos''.
Galų gale jaunuolis paklausė profesoriaus: ,,Sere, ar blogis egzistuoja?''. Šį kartą profesorius neužtikrintai atsakė: ,,Žinoma, kaip aš jau sakiau. Mes jį matome kiekvieną dieną. Žiaurumas tarp žmonių, daugybė nusikaltimų ir prievartos visame pasaulyje. Visi šie pavyzdžiai yra ne kas kita, kaip blogio išraiška''.
Į šitą klausimą studentas atsakė ,,Blogio nėra, sere, arba kraštutiniu atveju jis neegzistuoja pačiam sau. Blogis - tai Dievo nebuvimas. Tai panašu į tamsą ir šaltį - tai žodis, sukurtas žmogaus, kad aprašyti Dievo nebuvimą. Dievas nesukūrė blogio. Blogis - tai ne tikėjimas ir meilė, kurie egzistuoja kaip šviesa ir šiluma. Blogis – tai Dieviškos meilės žmogaus širdyje nebuvimas. Tai kaip šaltis, kuris atsiranda, kai nėra šilumos ar kaip tamsa, kuri atsiranda, kai nėra šviesos''. Profesorius atsisėdo, o jaunuolio vardas buvo Albertas Einšteinas.



Kartais būna taip, kad žmonių grupėje, kažkokio kelio pradžioje, jaučiama tarsi euforija, tarsi sutarimas, tačiau vėliau palaipsniui atsiranda nuomonių skirtumai, o vėliau jie vis labiau ir labiau ryškėja...

Įvairiai gali klostytis įvykiai, bet vieną dalyką reikėtų visada atminti:

“Kūrėjas mane sukūrė pagal savo paveikslą, t.y. į mane Jis sudėjo visa kas yra geriausia. Vadinasi aš esu irgi Kūrėjas. Kas yra tas “Aš esu?” Kitame tas “aš esu” yra lygiai toks pats kaip ir mano “Aš esu”. Tai būtis, žinojimas, palaima. Todėl ar mes veikiam, ar mes neveikiam - visada turėtume prisiminti, parimti ir būti šioje sąmonės būsenoje.

Ir nors mes kiekvienas esame savo dvasinės evoliucijos laiptelyje, savo sąmonės lygmenyje, vibruojame savo dažniu, kur panašus pritraukia panašų, tačiau tik šitame Dieviškame sąmonės lygmenyje – Tat Tvam Asi arba Tatai Tu Esi, arba Kūrėjas Tu Esi, mes galime patirti tikrą Vienybę...

Labai džiaugiuosi…

Apkabinu jus broliškai visus...

Ir esu labai laimingas...

Ir dovanoju jums visiems dainą...



Norėdami klausyti dainą, spauskite:


http://www.supload.com/listen?s=NAN6Sy



Ričardas-Strazdas

www.bhadzianos.visiems.lt