Laimis raso:
Kaip svesti Sodininko diena ir visos Zemes svente- Teatsibunda Rusija ta diena austant. Su seimomis, draugais, po viena tegu ateina zmones susitikti su Zeme ir kojomis basom ant jos teatsistoja. O turintys po skyla zemes ir savo rankomis auginantys ten derliu, tegu sutinka pirma saules spinduli tarp savo augalu. Tepaliecia ranka po augala kiekvienos rusies. O kai Saulute patekes, te uogu ivairiausiu po viena nuskina ir patys tesuvalgo. Ir te daugiau nevalgo nieko iki pietu. Tegu ligi pietu triusia po sklypeli. Tegu apie gyvenima kiekvienas masto, jo nesamus dziaugsmus, jo tiksla. Savo artimuosius tegu prisimena su meile, savo biciulius. Tegu pamasto ir apie augala kiekviena, jo paskirti tegu nusako. Ir lig pietu kiekvienas teistaiko nors valanda pabuti vienumoj. Nors viena valandele tegu stengias pasiziureti i save. O per pietus tegu susirenka kartu visa seima. Ir tie, kurie kartu gyvena, ir tie, kurie atvyko tadien is toli. Tebuna pietus pataisyti tik is to, ka Zeme tadien dave. Tegu kiekvienas padeda ant stalo, ko panores sirdis ir siela. Ir te meilingai kits kitam paziuri i akis visi seimos nariai. Ir tepalaimina ju stala pats vyriausias ir pats jauniausias - jie abu drauge. Uz stalo tegu skamba ramios snekos, teskamba zodziai tik geri apie kiekviena, kuris yra salia.
- Vladimirai, tegu ant stalo nebuna svaigalu.
- Anastasija, liaukis! Negadink sventes!
- Ka gi, jei jau taip nori, tegu ant stalo buna vyno is uogu ir zmones te ji geria mazais gurksneliais.
- Tiek to, tegu bus vyno. Tada nereiks staigiai keisti iprociu. O ka darysime po pietu?
- Tegu visi i miesta grizdami, pintinese is savo zemes vezas vaisius prinokintus ir tuos pavaisina, kurie neturi vaisiu. Te dziaugiasi visi! Matai? Ir tie, kur ima, dziaugias, ir tie, kur duoda. Ir sypsosi visi! Oi, mazas berniukelis nesa pomidorus, o duoti nebesuranda kam, jau zmones apdalinti. Jis nusimines... Rado! Matai, pavaisino jis pomidoru moteriske. Ir jam smagu, ir moteriske sviecia, sujaudinta maloniai. O kiek emociju sviesiu ta diena! Jos daugeli ligu iveiks. Jos isvarys ir tasias, kur mirti pranasauja, ir tas, kuriu jau metu metais nesiseke nusikratyti. Tegu ir neisgydomi ligoniai, ir zmones, vos sunegalave, ateis ta diena pasitikti srauto zmoniu, is sodo plustanciu namo. Ju Meiles, Gerio spinduliai, ju vaisiai atvezti isgydys sergancius, iveiks ju negalias. Ziurek! Ziurek! Stotis. Zmoniu upelis su spalvotomis pintinemis. Matai, kiek sodininku akyse ramybes ir gerumo, kaip jos sviecia!