Sveiki Mielieji, reiškiu begalinę pagarbą ir dėkingumą mums visiems, liepos 31 dieną susirinkusiems prie esybės būsto, Sukiniuose į nuostabią šventę Savasties. Dėkoju už tai, kad leidome sau išbūti šviesiai, džiugiai, gerame, dvasioje, išsitiesę ir laisvi... Žmonėmis Vyrais - Moterimis. AČIŪ AČIŪ AČIŪ. Ačiū ir tiems, kurie, neturėdami galimybės atvykti , jungėsi prie mūsų iš savo sodybų, savo šventviečių... Mums ir vėl pavyko susikibti rankomis ir apkabinti Žemę Motiną Meilėje. Žmogui visad pavyksta, jei tik jis to imasi... Dalinuosi su jumis tais nuostabiais išgyvenimais bei įžvalgomis, atėjusiems mūsų jungties metu. Visų svarbiausia - tai, kad Meilėje pabudo Vyras, ryžtingai išreiškęs norą atpažinti kas vyksta... Ačiū Žmogui- Vyrui- Tėvui- Sūnui, leidusiam sau save įgarsinti ir ne tiek svarbu ar buvo jis išgirstas, atpažintas. Sekantis svarbus momentas, tapęs visiškai aiškiu - tai mumyse esantis genetinis fondas, pilkas intarpas, visuomenėje įgarsintas "reptilijų" intarpu. Džiugus aiškumas atėjo, kad šis reptilijų intarpas egzistuoja tik mūsų fiziniame plane, tik materialiame kūne ir jis yra marus. Visi pamename sakmę "Eglė žalčių karalienė". Žaltys tik Eglės marškiniuose įsirangęs buvo... Dėl šios priežasties, jei esame susitapatinę su intarpu pilku mumyse, dar vadinamu antiprotu, mes taip pat tampame mirtingi, ką ir skelbia religija, bažnyčia (bazinė nytis)... Nudžiugau suvokus, kad religija sukurta ir būtina tik reptilijų genofondui. Mums - Tėvo Kūrėjo vaikams - to nereikia . Mes buvome, esame ir būsime Tėvo Kūrėjo minty ir Motinos Žemės glėby nuo pat pradžių pradžios, per dabartį ir amžinai... Ir niekas to neatkeitė nuo pat pradžių pradžios, nes niekas to atkeisti valios tiek neturi... Mes esam - Amžina Šviesa, Tiesa, Tyrumas ir Skaista, Laisvė, Harmonija, Siela, Dvasia. Ir visa - Meilės, tos energijos laisvos, apgaubta... Išbuvę susikibę rankomis, jungty, ir nuprausti lietučio vasariško, kuris taip vykusiai visus ten atvėsino (ačiū ir jam), keliavome sykiu išmylėti ir išglostyti nukentėjusio Motinos Žemės lopinėlio, kuris ką tik buvęs gyvybingas, atrodė kaip po karo, ten parako dar kvapas regis erdvėje tvyrojo... Palikę tik kalnai didžiuliai medžių nupjautų, kurie su meile buvo protėviams sodinti, Tėvui mus Kūrėjui, ateities kartoms... Gulėjo tyliai jie, nesupratę, kas nutiko ir dejavo nebyliai... Juk Žmogus- Moteris- Kūrėja aštuonis metus po erdvę šitą vaikščiojo basa , su Meile, glostė savimi kiekvieną augalėlį, sodino juos visus čia su gilia prasme ir kūrė Ateitį... Gyvi paminklai šios kūrybos augo... Ir derlių vaismedžiai ir vaiskrūmiai jau šiemet subrandintą davė... Ir džiaugėsi visi šitoj erdvėj, Visatoj nuo darnos, kuri gyveno šiuos namuos ir augo, plėtės... Kol vieną dieną, kaip toj pasakoj baisioj, esybė "družbą" pasiėmus, atėjo pasielgti priešingai, nei buvo sumanyta čia Žmogaus...Išpjovė ji visus medžius: ir vaismedžius ir vaiskrūmius, maumedžius ir kedrus, egles, pušis ir kėnius nuostabius, paaugusius per laiką, liepas ir beržus, rožynus, radastas- žinia - esybė sklypą deklaravusi savu, jai iš Europos Sąjungos parūpo gauti pinigų, už plynę, kurią išpjauti liepia sistema , taisyklės, vaizdinys sukurtas. Tai buvo jai svarbiau... Įgarsinti įpareigota aš esu Šviesos, kas vyksta su mumis, kai mes paklustame šešėlio valiai. Kai ši esybė prieš kelis metus atėmė Žemės sklypą iš jaunos šeimos, kuri taip pat ketino kurtis čia su Meile, tai nieko kita neįvyko, kaip tiktai tai, kad atėmė esybė Žemę iš savęs, vadinasi - galimybę įsikūnyti šioje planetoje dar kartą...To jai nepakako... Nepasipriešino, nestabdė niekas jos... Tada ji nutarė nupjauti Medį Giminės, pasodintą kaip jungtį Praeities- Dabarties - Ateities... Ir ką Jūs manot ? Kas įvyko? O gi įvyko tai - esybė kirto medį savo giminės... Ir nieko kita čia nėra. Visatos dėsniai paprasti ir aiškūs. Jokios tamsos ir jokio čia šešėlio. Taip esybė atėmė iš savo giminės galimybę patirti Vienį Amžinybės. Turbūt taip buvo sumanyta jos... Kas žino? Juk Hitleris taip pat labai tikėjo manydamas pasaulį gerina ir valo... Tik ne visi taip mąsto , ačiū Dievui. Tos nuomonės nepalaikė ir žuvę lageriuose ... Tai štai...Kiekvieno valioje yra pasirinkimas, kuo esame ir savimi ką atstovaujame čia, Žemėje. Nėra juk nei blogai tai, nei gerai... Tai sąvokos pasenę. Primestos mums...Ką savimi mes nešame- mirtį ar Gyvenimą - juk tai, tik tai yra svarbu... Todėl dėkoju visiems laisvos valios Žmonėms, kurie nebijo nešti savimi Gyvenimo, Kūrybos, Laisvės, Skaistos ir Skambesio Džiūgaus... Kurkime sykiu Pasaulį naują... Su pagarba žemai lenkiu Mums galvą... Ačiū Aurika |