Sveiki gyvi :) Šiandien dar viena džiugi gruodžio diena :) Ir džiugi ne tik todėl, kad saulutė taip nuoširdžiai šildo, bet ir dėl daugelio, daugelio kitų priežasčių, kurių dėl vietos stokos čia nevardinsiu :) Bet vieną iš jų būtinai turiu paminėti. Juk šiandieną mūsų tinklapiui, o tai reiškia mums visiems, straipsnį atsiuntė Jonas Kačerauskas iš Vilniaus rajone besikuriančios Voskonių gyvenvietės. Belieka tinklapio vardu padėkoti autoriui už gražias mintis ir paskatinti jį toliau siųsti savo mintis į tinklapį. Jeigu vis gi įdomu apie ką parašė Jonas, skaitykite toliau:
ŠIUKŠLYNŲ VAIKAI
Ieškodami išėjimo iš dvasinio sąstingio, su žmona ir dviem mažais vaikučiais atsidūrėme jaukiame gamtos prieglobstyje. Būtent čia kur kas ramesnis ir sveikesnis gyvenimo būdas sąlygojo stabilesnę savijautą, atsirado laiko tikriems pamąstymams, kai atsakymus į daugeliui rūpimus klausimus diktuoja neskubantis laikas, o sąlygotas protas ir siaurutis ego po truputį užleidžia vietą bundančiai sąmonei ir gilėjančiai intuicijai.
Mintys apie ne visai tinkamą, o gal ir netinkamą mūsų jaunosios kartos auklėjimą mane užklumpa jau ne pirmą sykį. Kitados straipsnis turėjo skambėti Ar tikrai Vaikai mūsų ateitis?. Juk visa istorija, pradedant Senuoju Testamentu, mums byloja apie nesibaigiančius karus, žudynes, seksualinius nukrypimus ir kitus panašius, atrodytų, niekieno netrokštamus dalykus. Ir taip niekas iš esmės nesikeičia, tik prie viso to pridėkime vis labiau teršiamą orą ir vandenį, chemiškai bei genetiškai apdorojamą maistą, narkotikus ir pan.
Tūkstančių metų patirtis parodė, kad mes nesukuriame vaikams mūsų visų trokštamos ateities. Išmesti į balą, kurioje skęstame patys, skęsta ir jie. Šiandieną tik aklas nepastebi bedugnės, prie kurios krašto jau senokai būriuojasi mūsų civilizuota visuomenė. Tačiau situacijos regimas aiškumas ne visiems aiškus dėl nenoro matyti, dėl galimo skausmo ar kokios kitos baimės. Tačiau skausmą teks nugalėti, akis teks atmerkti ir teks surasti jėgų pakeisti gyvenimo būdą, pasikeisti patiems ir išvalyti taip ilgai teršiamą kūną ir sielą ir, aišku, mūsų mylimą žemelę.
Tai kodėl gi mūsų vaikučiai skęsta drauge su mumis?
Susilaukę vaikučių, greičiausiai daugelis jaunų tėvelių bėga pirkti knygelių, kuriose būtų parašyta, ką su vaiku reikia daryti, kai jam dar tik vienas mėnuo, paskui sueina du mėnesiai..., kuriose valandomis viskas suskirstyta, siūlomas konkretus mitybos režimas ir pan. Ir darome tai nuoširdžiai norėdami mūsų vaikams tik visko geriausio, kad laimingi gyvenime būtų. Bet ar daug laimingų žmonių regime aplinkui? Prisimenu parduotuvę po darbo dienos. Susirūpinę, pavargę, pikti, pilki veidai aplinkui. Nedaug laimingų, o priežastys tos pačios: tai pinigų nepakanka, tai nesutarimai šeimoje ar darbe, tai ligos kamuoja. Bet vis tikimės, kad mūsų vaikai išvengs šių nemalonumų. Tačiau ar tai įmanoma, jei nedvejodami įspraudžiame juos į tą pačią sistemą, pagal kurią patys buvome auklėjami. Ar nėra dėsninga, kad norime savo vaikus matyti laimingus, o jie užauga ir pasidaro tokie kaip visi nelabai laimingi?
Šiai problemai spręsti daugelis specialistų nuoširdžiai kuria įvairias auklėjimo sistemas, pateikdami išankstinius patarimus. Tačiau pažvelkime į dievišką gamtos pasaulį, kur auga medžiai, žolės ir gėlės. Ar pajėgtume suplanuoti dienas ir valandas, kada juos palaistyti? Juk nelaistysim gėlių tada, kai lyja lietus, nors kažkoks išminčius iš anksto paskyrė tam dieną ir valandą? Ir tai dėmesio vertas palyginimas. Viena ar kita sistema ir bus tik sistema, kuriai terūpi pajungti žmogų sau nuo pat mažens, pamirštant širdies ir sielos reikalus. Juk akivaizdu, kad bet kurios sistemos tikslas mus nuo Dievo atitverti ir išugdyti sau patogų žmogų, tokį kaip visi. Kiekviena sistema, norėdama išsilaikyti (išlikti) stengiasi, kad visi trokštų to paties, todėl suniveliuoja, palauždama individus, paverčia juos besieliais vergais. Ir užgožti sistemos nepajėgia mūsų mažyliai atsiskleisti visu savo gražumu.
Įdomu, kiek gi mes patys pamename iš savo ankstyvos vaikystės? Aš apgailėtinai mažai. Nors gal taip ir turi būti, kažkam teigiant, kad vaikas pajėgus įvykius prisiminti tik nuo trijų ar keturių metukų. Bet aš tuo netikiu, nes pamenu tėvų apsilankymą, kai gulėjau supančiotas (suvystytas) drauge su kitais beteisiais kūdikių palatoje. Tai ar ne atmintis jausmus saugodama ištrina tuščius, ne esminius dalykus, beviltiškumo akimirkas. Ar tikrai norėtume prisiminti, kaip dar būdami maži lovytėje bejėgiškai gulėjome, kietai suvystyti, lyg surakinti, kai suaugusieji šypsodamiesi už mus sprendė, kada ir ką mums valgyti, kada miegoti...
O vos tik paūgėję pamatome aplink save daugybę daiktų besielių, nebylių, o ir liesti jų negalima. Tik kai kuriuos. Ir tekdavo mums susitaikius stengtis suvokti, kokia čia tobulybė tas išrinktas žaisliukas barškaliukas. Ir nerasdavome tame absurdiškame primityve to, ko ir nebuvo jame. Ir teko pirmą sykį pasiduoti ir jau tuomet nuspręsti, kad nieko neįmanoma pakeisti. O vaikystėje patirta prievarta visą likusį gyvenimą mus lydi siekdama atžalose mūs įsikūnyti. Ir tėvais tapę, negalvodami eilinei sistemai juos atiduodame, prievartą pripažinę vėliau ir prieš savo vaikus ją naudojam.
Tai kurgi išeitis?
O gal pakaktų viso labo tik jiems, mūsų vaikučiams, nekliudyti ir mintyse matyti juos tokius, kokius Dievas norėjo juos matyti*. O juk kokios svarbios yra tėvų kuriamos mintys apie vaikus. Pasistenkite ir Jūs prisiminti save galvojantį vaikui būnant šalia apie ką mąstėte? Ar ne apie karjerą, pinigus, apie naują niekutį: rūbą, automobilį, o gal pykote ant kažko, vargino mintys apie banko paskolą, lovos reikalus ir pan. Patyręs tėvas žino: nuo vaikų nieko nepaslėpsi. Vaikas nuskanuos mūsų būseną, jūsų mintis ir formuosis jums to nesuvokiant priklausomai nuo jūsų būsenos bei minčių kokybės.
O ko gi vaikui nereikėtų kliudyti ir kaip su vaiku elgtis tinkamai? Ko gero pirmasis žingsnis yra savo asmeninio suvokimo apie vaikus plėtimas. Šiandieną pradeda vyrauti požiūris, kad mūsų vaikai yra dangiškos būtybės, kaip kad tiksliai aprašo Kahlilis Džibranas Pranaše: Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite stengtis panašėti į juos, bet nesistenkite juos padaryti panašius į save..
Iki mūsų laikų ateina ir žilos senovės išmintis, teigianti, kad labai svarbu nenutraukti kūdikio mąstymo proceso, tai daryti neleistina. Jei mažylis pievoje žiūrinėja vabaliuką ar gėlytę, kažką mąsto, būtina stengtis jo neblaškyti, o bendrauti pradėti tik tuomet, kai vaikas pats atkreips dėmesį ir panorės bendrauti. Vaiko augime ypatingą vaidmenį turi vaidinti gamta. Geriausia, kad ji taptų neatsiejama vaiko kūdikystės ir jo vaikystės dalimi. Kažką žiūrinėdamas žolėje vaikas susipažins ne tik su vabalėliais, bet ir su visu pasauliu. Juk net paprasčiausias vabalėlis yra žymiai tobulesnis nei bet kuris žmogaus rankų padarytas mechanizmas, kur kas tobulesnis nei koks konstruktorius. Todėl vaikas, turintis galimybę bendrauti su tobulomis gyvomis esybėmis, pats darosi tobulesnis nei bendraudamas su bedvasiais, primityviais daiktais. Kiekviena žolytė ar vabalėlis yra susiję ir su visa aplinka, todėl jie vaikui padeda suvokti tiek visatos esmę, tiek ir savo vietą visatoje bei savo paskirtį šioje žemėje. Ir mums, tėveliams, atpuola didžiulis rūpestis pasakoti vaikams žmoniškojo gyvenimo prasmę, patiems jos taip ir nesuvokus.
O štai visokie dirbtinai sukurti daiktai žaisliukai neturi tokio ryšio su visu gyvuoju pasauliu, todėl ir neteisingai paskirsto vertybių prioritetus vaiko galvutėje. Ir mes tėvai, taip trokšdami laimės savo vaikams, ją iš jų patys ir atimame. Pamiršę kelią į laimę, prievartą prieš vaikus vartojame.
Tai ar pajėgūs, mes tėveliai, apsaugoti vaikus nuo baimės ir prievartos? Ar pajėgūs mes, dar kažkuriai sistemai tarnaujantys, vaikams padovanoti vienintelę tikrą ir taip trokštamą dovaną savo nuoširdų dėmesį? O kaip jie laukia šio dėmesio iš mūsų, prievarta išmainyto į milijonus niekam tikusių žaisliukų, kurių vienintelė paskirtis jau kitą akimirką atsidurti sąvartyne. Taip ir gyvena mūsų vargšai šiukšlynų vaikučiai, laukiantys nesulaukiantys, kada gi sustos kažkur vis aklai lekiantys jų mylimi tėveliai!!!
Jonas Kačerauskas ...kurkime rojų žemėje.
P.S. visiškai man naujas požiūris vaikų auklėjimo tematika rastas V. Megrė knygoje Meilės erdvė. Ačiū jam už mintis pamąstymams.
*nekliudyti, nereiškia atiduoti, pavyzdžiui, vaikus į darželius ir taip nusitolinti nuo tėviškos (dieviškos) pareigos. Apie minčių ir žodžių galią galima paskaityti V.Sinelnikov Tainstvenaja sila slova. Formula liubvi arba Masaru Emoto darbus. |